Išradėjas
Trečiadienis, 16 gegužės 2012 10:07
Po ilgų triūso metų vienam žmogui pagaliau pavyko įdegti ugnį. Pasiėmęs savo įrankius jis iškeliavo į snieguotus šiaurės kraštus ir šio meno išmokė čiabuvių gentį. Jie taip susižavėjo šia naujove, kad nė nesumojo padėkoti išradėjui, kuris vieną dieną tyliai iškeliavo. Tai buvo vienas iš tų retų, talentingų žmonių, netrokštančių nei kad jį prisimintų, nei kad garbintų. Svarbiausia, kad jo atradimai atneštų kam nors naudos.
Kita jo aplankyta gentis, lygiai kaip pirmoji, nekantravo mokytis įdiegti ugnį, o vietiniai šventikai, matydami tokią svetimšalio įtaką, ėmė pavydėti ir galiausiai jį nužudė. Kad niekas nieko neįtartų, jie pastatė Didžiojo Išradėjo portretą ant pagrindinio šventyklos altoriaus ir sukūrė naują liturgiją jo vardui bei darbams garbinti. Tie patys šventikai su didžiausiu uolumu ėmė sergėti, kad nė viena šios liturgijos detalė nebūtų nei pakeista, nei praleista. Ugnies įdegimo įrankius jie pašventino ir sudėjo į brangenybių dėžutę, paskleidę gandą, kad visi, kurie juos palies, bus pagydyti.
Vyriausiasis šventikas pats aprašė ugnies išradėjo gyvenimą, išaukštino kilniadvasiškumą ir šlovinguosius poelgius kaip siektiną pavyzdį, o jo žmogiškąją prigimtį pavertė viena iš tikėjimo tiesų. Taip atsirado šventoji Knyga. Šventikai, tik sau pasilikdami teisę aiškinti jos žodžių reikšmes, rūpinosi, kad ji būtų perduota ateities kartoms ir be gailesčio bausdavo mirtimi ar išvydavo iš bendruomenės tuos, kurie nepaklusdavo jų doktrinai. Pagauti tokios religinės veiklos žmonės visiškai užmiršo ugnies įdegimo meną.
Iš Dykumos Tėvų gyvenimo:
Tėvas Lotas atėjo pas tėvą Juozapą paklausti:
-Tėve, iš visų jėgų stengiuosi laikytis taisyklių, pasninkauti, uoliai melstis, medituoti, kontempliuoti tyloje bei saugoti sava širdį nuo piktų minčių. Sakyk, ką dar galėčiau padaryti?
Vyresnysis atsistojo, ištiesė rankas dangop ir jo pirštai tapo it dešimt laužo liepsnos liežuvių. Jis atsakė:
-Pavirsk pačia ugnimi.
varlės malda / Anthony de Mello
Kita jo aplankyta gentis, lygiai kaip pirmoji, nekantravo mokytis įdiegti ugnį, o vietiniai šventikai, matydami tokią svetimšalio įtaką, ėmė pavydėti ir galiausiai jį nužudė. Kad niekas nieko neįtartų, jie pastatė Didžiojo Išradėjo portretą ant pagrindinio šventyklos altoriaus ir sukūrė naują liturgiją jo vardui bei darbams garbinti. Tie patys šventikai su didžiausiu uolumu ėmė sergėti, kad nė viena šios liturgijos detalė nebūtų nei pakeista, nei praleista. Ugnies įdegimo įrankius jie pašventino ir sudėjo į brangenybių dėžutę, paskleidę gandą, kad visi, kurie juos palies, bus pagydyti.
Vyriausiasis šventikas pats aprašė ugnies išradėjo gyvenimą, išaukštino kilniadvasiškumą ir šlovinguosius poelgius kaip siektiną pavyzdį, o jo žmogiškąją prigimtį pavertė viena iš tikėjimo tiesų. Taip atsirado šventoji Knyga. Šventikai, tik sau pasilikdami teisę aiškinti jos žodžių reikšmes, rūpinosi, kad ji būtų perduota ateities kartoms ir be gailesčio bausdavo mirtimi ar išvydavo iš bendruomenės tuos, kurie nepaklusdavo jų doktrinai. Pagauti tokios religinės veiklos žmonės visiškai užmiršo ugnies įdegimo meną.
Iš Dykumos Tėvų gyvenimo:
Tėvas Lotas atėjo pas tėvą Juozapą paklausti:
-Tėve, iš visų jėgų stengiuosi laikytis taisyklių, pasninkauti, uoliai melstis, medituoti, kontempliuoti tyloje bei saugoti sava širdį nuo piktų minčių. Sakyk, ką dar galėčiau padaryti?
Vyresnysis atsistojo, ištiesė rankas dangop ir jo pirštai tapo it dešimt laužo liepsnos liežuvių. Jis atsakė:
-Pavirsk pačia ugnimi.
varlės malda / Anthony de Mello
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą