Oficialus nutarimas

Oficialus nutarimas

Didžiausios pasaulyje bankų korporacijos prezidentas gulėjo ligoninėje. Vienas jo pavaduotojų atėjo aplankyti ligonio su tokia žinia:
-Direktorių taryba jums linki pasveikti ir gyventi šimtą metų. Šis nutarimas priimtas balsavimu: 15 buvo už, 6 - prieš, 2 susilaikė.

Ar kada nors liausimės troškę
sudeginti ugnį,
sušlapinti vandenį,
nuspalvinti rožę?


varlės malda / Anthony de Mello

Laukiantys tėvai

Laukiantys tėvai

Grupė būsimų tėvų nerimaudami laukė prieangyje. Sesutė pamojo vienam jų tardama:
-Sveikinu, turite sūnų!

Kitam iš rankų išslydo žurnalas, jis pašoko ir suriko:
-Ei, kaip jūs drįstate? Juk aš čia atėjau dviem valandom anksčiau nei jis!


Kai ko, deja, mes negalim sutvarkyti!

varlės malda / Anthony de Mello

Dievo pagalba dykumoje

Dievo pagalba dykumoje

 

 

Žmogus pasiklydo dykumoje. Vėliau apie šį išbandymą pasakodamas draugams jis sakė, kad kai jau nebeturėjo nė menkiausios vilties, parklupo ir ėmė maldauti Dievą.

-Ar Dievas atsiliepė į tavo maldą? - jo paklausė.

-O, ne! Kol jis susiruošė, išdygo pakeleivis ir parodė man kelią.



varlės malda / Anthony de Mello

Hasanas saugo apsiaustą

Hasanas saugo apsiaustą

Šventųjų istorijose Ataras pasakoja, kad sykį palikęs savo apsiaustą ant kranto didysis sufijus Habibas Ajami maudėsi upėje. Kaip tik tuo metu pro šalį ėjo Hasanas iš Basros ir pamatęs apsiaustą nusprendė, jog jis priklauso nerūpestingam žmogui, tad liko jo saugoti, kol pasirodys savininkas.

Kai Habibas atėjo pasiimti savo apsiausto, Hasanas tarė:
-Kas sergi jūsų apsiaustą, kai einate maudytis? Juk jis gali būti pavogtas!

Habibas atsakė:
-Aš palikau jį saugoti Tam, kuris jums pavedė tai padaryti!


varlės malda / Anthony de Mello

"Viešpats tau tikrai padeda"

"Viešpats tau tikrai padeda"

Goldbergo sodas buvo pats gražiausias visame miestelyje ir kiekvienąsyk eidamas pro šalį rabinas Goldbergui šūkteldavo:
-Tavo sodas - nuostabus. Viešpats tau tikrai padeda!

-Dėkui, rabine, - nusilenkdamas atsakydavo Goldbergas.

Tai tęsėsi dienų dienas, savaites ir mėnesius. Ilgainiui dusyk per dieną - pakeliui į sinagogą ir atgal - rabinas sušukdavo: "Viešpats tau tikrai padeda! ir Goldbergui ėmė pabosti tai, ką rabinas laikė pagyrimu.

Taigi vieną kartą, kai rabinas pasakė: "Viešpats tau tikrai padeda!", Goldbergas neiškentė:
-Gal ir taip. Bet jums reikėjo pamatyti sodą, kai jis priklausė tik Viešpačiui!

varlės malda / Anthony de Mello

Pririšk kupranugarį

Pririšk kupranugarį

Mokinys kupranugariu atjojo prie sufizmo Mokytojo palapinės. Jis nulipo, įėjo į palapinę, ten žemai nusilenkė ir tarė:

-Aš taip pasitikiu Dievu, kad palikau savo kupranugarį lauke nepririštą. Esu įsitikinęs, kad Dievas saugo jį mylinčiuosius.

-Eik ir pririšk kupranugarį, kvaily! - tarė Mokytojas. - Dievui gali įgrįsti daryti tai, ką ir pats puikiausiai sugebi.


varlės malda / Anthony de Mello

***

***

-Tai - jūsų pirmasis skrydis. Nebuvo baisu?

-Teisybę sakant, taip ir nesiryžau visu svoriu prisėsti ant sėdynės.


varlės malda / Anthony de Mello

Sena moteris ir gaidys

Sena moteris ir gaidys

Antradienis, 30 spalio 2012 04:27

Sena moteris su mokslininkui būdingu tikslumu stebėjo, kaip kasryt, prieš pat aušrą, užgieda jos gaidys. Ir ji padarė išvadą, kad gaidžio giedojimas yra saulės patekėjimo priežastis.

Kai jos gaidys netikėtai gavo galą, moteris paskubėjo jį pakeisti kitu, kad kitą rytą galėtų patekėti saulė.

Kartą susikivirčijus su kaimynais jai ir jos seseriai buvo liepta iškeliauti už keleto mylių nuo kaimo.

Kai kitą rytą jos gaidys užgiedojo ir po kelių akimirkų saulė romiai pakilo virš horizonto, tai tik patvirtino jau seniai jai žinomą tiesą: saulė tekėjo čia, o kaimas skendėjo tamsoje. Ką gi, jie to nusipelnė!

Kurį laiką moteris stebėjosi, kad buvę kaimynai nemaldauja jos su gaidžiu grįžti į kaimą, bet netrukus nusprendė, kad dėl to kaltas jų užsispyrimas bei kvailumas.



varlės malda / Anthony de Mello

"Matai, kaip sudrebinome tiltą!"

"Matai, kaip sudrebinome tiltą!"

Dramblys atsiskyrė nuo kaimenės ir nubėgo mažu mediniu tiltu per siaurą tarpeklį.

Visiškai susidėvėjęs tiltas ėmė eižėti ir girgždėti, vargiai teišlaikydamas dramblio svorį.

Vos tik saugiai perbėgo į kitą pusę, blusa, tupėjusi dramblio ausy, su didžiausiu pasitenkinimu sušuko:
-Matai, kaip sudrebinome tiltą!


varlės malda / Anthony de Mello

Žemės drebėjimas ir gėrimas

Žemės drebėjimas ir gėrimas

Japonijoje pakviestas į vakarėlį svečias buvo pavaišintas tradiciniu japonų gėrimu. Po pirmos taurės jis pastebėjo, kad kambario baldai sukasi aplinkui.

-Tai labai stiprus gėrimas, - tarė jis šeimininkui.

-Nepasakyčiau, - atsakė šis, - tiesiog kartais taurę kelti tenka per žemės drebėjimą.


varlės malda / Anthony de Mello

Pasirūpinimas savimi ir atsižadėjimas

Pasirūpinimas savimi ir atsižadėjimas

Šeštadienis, 27 spalio 2012 06:55

Du vienuoliai išsirengė į kelionę. Vienas jų visuomet pasirūpindavo savimi, o kitas tikėjo atsižadėjimu. Visą dieną jie kalbėjosi apie šiuos pasirinkimus, kol vakarop priėjo upės pakrantę.

Tas, kuris tikėjo atsižadėjimu, neturėjo pinigų. Jis tarė:
-Mes negalime sumokėti valtininkui, kad perkeltų per upę, bet ko gi nerimauti dėl kūno? Praleisime naktį čia giedodami Dievo garbei, o rytoj, esu tikras, kas nors mūsų pasigailės ir sumokės už kelionę.

Antrasis sakė:
-Šioje upės pusėje nėra nei kaimo, nei trobos, nei jokios pastogės. Mus sudraskys laukiniai žvėrys, sugels gyvatės arba mirsime nuo šalčio, o kitoje upės pusėje galėtume saugiai ir patogiai pernakvoti. Aš turiu pinigų sumokėti valtininku.

Kai jie saugiai pasiekė kitą upės krantą, jis papriekaištavo kelionės draugui:
-Dabar įsitikinai, kad verta turėti pinigų? Jų dėka išgelbėjau mūsų abiejų gyvybę. O kas mums būtų nutikę, jei, kaip ir tu, būčiau tikėjęs atsižadėjimu?

Pirmasis atsakė:
-Bet tai tavo atsižadėjimas mus perkėlė į saugią vietą - tu atsisveikinai su savo pinigais, sumokėdamas juos valtininkui! Dar daugiau - kaip tik todėl, kad neturėjau kišenėje pinigų, tavo kišenė tapo mana. Be to, pastebėjau, kad man niekada netenka kentėti, - manimi visada pasirūpinama.

varlės malda / Anthony de Mello

Apvaizda trijose gelbėjimo valtyse

Apvaizda trijose gelbėjimo valtyse

Penktadienis, 26 spalio 2012 06:29

Kai atsisėdęs prie rašomojo stalo, šalia lango, kunigas rašė pamokslą apie Dievo malonę, jis išgirdo kažką panašaus į sprogimą. Netrukus pamatė ir pasimetusius žmones, bėgiojančius pirmyn ir atgal. Tada suprato, kad sugriuvus užtvankai išsiliejo upė ir žmonės gelbėjosi kaip įmanydami.

Kunigas pamatė, kad vanduo jau teka gatve. Buvo sunku užgniaužti jį apimančią baimę, bet jis tarė sau: "Aš rengiau pamokslą apie Dievo malonę ir man yra duota galimybė išbandyti tai, apie ką pamokslauju. Tad nebėgsiu su kitais. Pasiliksiu ten, kur stoviu, tikėdamas, kad mane išgelbės Dievo malonė.

Kai vanduo jau siekė langą, pilna žmonių valtis plaukė pro šalį.
-Šok pas mus, tėve, - šaukė jie.
-O ne, vaikai, - ryžtingai atsiliepė šis, - aš tikiu, kad mane išgelbės Dievo malonė.

Vandeniui kylant vis aukščiau tėvui teko kabarotis ant stogo. Netrukus pro šalį plaukė kita valtis, pilna žmonių, skubinusių tėvą jungtis prie jų. Šis vėl atsisakė.

Po kiek laiko teko lipti ant varpinės stogo. Vanduo jau sėmė kelius, kai pareigūnas motorine valtimi atplaukė jo gelbėti.
-Dėkui tau, - ramiai šypsojosi tėvas. - Aš pasitikiu Dievu. Jis jokiu būdu neleis man paskęsti.

O kai jis vis dėlto nuskendo, tai vos patekęs į dangų išsyk ėmė skųstis Dievu:
-Aš tikėjau tavim! Kodėl nieko nedarei, kad mane išgelbėtum?

-Kaip? - nustebo Dievas. -Juk pats matei, kad tavęs gelbėti pasiunčiau net tris valtis.

varlės malda / Anthony de Mello

Atsargiai, atsargiai

Atsargiai, atsargiai

Ketvirtadienis, 25 spalio 2012 05:41

Kunigas pranešė, kad kitą sekmadienį į bažnyčią ateis pats Jėzus Kristus. Jo pamatyti susirinko didžiulė žmonių minia. Kiekvienas tikėjosi pamokslavimo, bet jis tik šypsojosi, vėliau prisistatė ir tarė: "Sveiki". Visi, ypač kunigas, jam siūlė nakvynę, bet jis mandagiai atsisakė. Sakė naktį norįs praleisti bažnyčioje. " Kaip giliamintiška", - pagalvojo kiekvienas.

Iš bažnyčios jis išsliūkino ankstų rytą, dar prieš atsiveriant jos durims. O kunigas bei kiti, savo siaubui, rado bažnyčią išniekintą. Visur ant sienų buvo prirašinėtas vienintelis žodis ATSARGIAI. Nieko bažnyčioje nebuvo pagailėta: nei durų su langais, nei piliorių, nei sakyklos su altoriumi, net Biblijos, kuri buvo palikta atversta. ATSARGIAI. Prikeverzota didelėm ir mažom raidėm, pieštuku ir rašikliu, išpiešta visom įmanomom spalvom. Kur tik užkliūdavo akis, visur galėjai pamatyti žodžius ATSARGIAI, atsargiai, atsargiai, Atsargiai, ATSARGIAI, atsargiai, atsargiai...

Šokas. Susierzinimas. Sumišimas. Susižavėjimas. Siaubas. Ko jie turėtų saugotis? To nebuvo pasakyta. Parašyta tik ATSARGIAI. Iš pradžių jie panoro sunaikinti visus tokio išniekinimo, tokios šventvagystės pėdsakus, bet juos sustabdė mintis, kad tai padarė pats Jėzus.

Dabar vos įžengus į bažnyčią paslaptingas žodis ATSARGIAI užvaldydavo žmonių mintis. Jie pradėjo atsargiau skaityti Šventąjį Raštą ir įsiklausyti į jį be aklo fanatizmo. Jie buvo sąmoningesni mąstydami apie sakramentus, o juos priėmę netapdavo prietaringi. Ir kunigas buvo atsargesnis - stengėsi pernelyg neįtakoti žmonių, nenurodinėti jiems, o jei gali - padėti. Kiekvienas ėmė vengti tokio požiūrio į religiją, kuris neapdairiuosius skatina perdėtai pasitikėti savimi. Jie ėmė atsargiau vykdyti Bažnyčios įsakymus. Gerbdami juos, visada pasigailėdavo silpnesnio. Atsargiau žiūrėjo ir į maldą - taigi daugiau ji netrukdė jiems pasitikėti savo jėgomis. Panašiai elgėsi ir savo supratimo apie Dievą atžvilgiu, todėl galėjo atpažinti jį ir už siaurų savo bažnyčios ribų.

Šį šokiruojantį žodį jie užrašė virš įėjimo į bažnyčią, taigi net naktį važiuodamas pro šalį galėjai jį pamatyti švytintį virš jos įvairiomis neoninėmis šviesomis.

varlės malda / Anthony de Mello