Šaltą dieną - šalk

Šaltą dieną - šalk

Antradienis, 3 liepos 2012 09:42

Kartą žvarbią dieną rabinas su savo mokiniais susispietė aplink laužą.
Vienas jų, pamėgdžiodamas mokytoją, tarė:
-Aš žinau, ką reikia daryti tokią ledinę dieną!
-Ką? - paklausė kiti.
-Sušilti! O jei tai nepavyktų, žinau ir tada, ką reikia daryti.
-Ką?
-Šalti.

Realybė, esanti čia ir dabar, iš esmės
negali būti nei atmesta, nei priimta.
Bėgti nuo jos -
tai tarsi bėgti nuo savo kojų.
Priimti ją -
tai lyg bučiuoti savo lūpas.
O reiktų - tik žiūrėti, suprasti,
ir nesijaudinti.

varlės malda / Anthony de Mello 

Malda - priimti tai, kas tau duota

Malda - priimti tai, kas tau duota

Pirmadienis, 2 liepos 2012 12:05

Kartą rabinas paklausė mokinio, kas jį neramina.

-Mano skurdas, - atsakė šis. -Jis toks didelis, kad aš sunkiai beįstengiu mokytis ir melstis.

-Tada, - tarė rabinas, - geriausia malda ir geriausias mokslas būtų priimti gyvenimą būtent tokį, koks tau duotas.

varlės malda / Anthony de Mello 

Įsiutęs bulius

Įsiutęs bulius

Ketvirtadienis, 14 birželio 2012 10:18

Mokytojas kartą meldėsi. Pas jį atėjo mokiniai ir paprašė:
-Pone, išmokyk mus melstis.
Štai kaip jis juos mokė:

Kartą du vyrai ėjo per lauką ir pamatė įsiutusį bulių. Jie karštligiškai dairėsi artimiausios tvoros, kad pasislėptų nuo įnirtusio gyvulio. Kai netrukus paaiškėjo, jog pasprukti nepavyks, vienas vyras sušuko kitam:
-Mums galas! Niekas nebeišgelbės. Sakyk kokią maldą. Greičiau!
Antrasis atsišaukė:
-Niekada gyvenime nekalbėjau maldų ir nežinau, kaip melstis.
-Nebėra kada galvoti: bulius netrukus mus užbadys. Bet kuri malda tiks.
-Gerai, sukalbėsiu tą, kurią, kiek prisimenu, tėvas sakydavo prieš valgį: "Už viską, ką gauname, Viešpatie, mokyk mus dėkoti."

Niekas nepranoks šventumu tų,
kurie išmoko nuolankiai priimti
visa, kas atsitinka.

Kortų žaidime, vadinamame gyvenimu,
kiekvienas turėtų žaisti
iš visų jėgų.

Tie, kurie siekia žaisti
ne jiems skirtą,
bet pačių susigalvotą žaidimą,
visuomet pralaimi.

Mūsų neklausė, ar žaisime.
Nesirinkome, bet žaisti privalome.
Klausimas tik - kaip. 

varlės malda / Anthony de Mello 

Akbaras meldžiasi

Akbaras meldžiasi

Penktadienis, 8 birželio 2012 12:31

Kartą Moghulų imperatorius Akbaras miške medžiojo. Kai atėjo laikas vakaro maldai, jis nušoko nuo žirgo, pasitiesė kilimėlį ir, kaip pridera musulmonui, suklupo melstis.

Būtent tuo metu pro šalį skubėjo viena kaimo moteris. Ji, sunerimusi dėl savo vyro, kuris ryte išėjo iš namų ir dar negrįžo, ėjo jo ieškoti. Moteris buvo taip susirūpinusi, jog nepastebėjo klūpančio imperatoriaus ir užliuvo už jo. Atsikėlusi ji neištarė nė vieno atsiprašymo žodelio ir nukūrė mišku.

Akbaras supyko, kad jam sutrukdė, tačiau būdamas geras musulmonas laikėsi taisyklės su niekuo nekalbėti maldos metu.

kai jis baigė melstis, pamatė grįžtančią tą pačią moterį, laimingą, kad rado savo vyrą. Išvydusi imperatorių su savo palyda ir išsigando. Akbaras, duodamas valią savo pykčiui, grėsmingai suriko:
-Paaiškink, kodėl taip nepagarbiai pasielgei, arba būsi nubausta!

Moteris drąsiai atsigręžė į imperatorių ir žiūrėdama jam tiesiai į akis tarė:
-Jūsų Šviesybe, aš buvau taip pasinėrusi į mintis apie savo vyrą, kad jūsų nė nepastebėjau net tada, kai už jūsų užkliuvau. Jūs tuo metu meldėtės, buvote ištirpęs Viename, kuris nepalyginamai didingesnis ir paslaptingesnis nei mano vyras. Tai kaip sugebėjote mane pastebėti?

Imperatorius susigėdęs nutilo, o vėliau savo draugams prasitarė, kad ši kaimo moteris - nei mokytoja, nei šventųjų raštų žinovė - išmokė jį suvokti maldos esmę.

varlės malda / Anthony de Mello 

Niekas nekalba, abu klauso

Niekas nekalba, abu klauso

Pirmadienis, 4 birželio 2012 10:36

Senukas tarsi be žado valandų valandas sėdėdavo bažnyčios kampe. Kartą priėjo kunigas ir paklausė, ką dievas jam kalba.

-Dievas nekalba. Jis tik klauso.

-O ką tu jam sakai?

-Aš taip pat nieko nesakau. Tik klausau.

Keturios maldos pakopos:
Aš kalbu, tu klausai.
Tu kalbi, aš klausau.
Niekas nekalba, abu klauso.
Niekas nekalba, niekas neklauso: Tyla.
***

Sufijus Bajezidas Bistami dalijasi savo patirtimi, kaip tobulėti meldžiantis:
-Kai pirmą kartą aplankiau Kaabą Mekoje, mačiau Kaabą. Antrą kartą išvydau Kaabos Viešpatį. Trečią kartą nemačiau nei Kaabos, nei Kaabos Viešpaties.

varlės malda / Anthony de Mello 

Apie maldą ir besimeldžiančiuosius

Apie maldą ir besimeldžiančiuosius

Sekmadienis, 3 birželio 2012 22:39

Paprastai kartą per metus jie kviesdavo savo pamaldžią tetą drauge paiškylauti. Šiais metais jie tai užmiršo. Gavusi kvietimą pačią paskutinę minutę teta tarė:
-Dabar jau per vėlu. Aš spėjau pasimelsti, kad lytų.

varlės malda / Anthony de Mello 

Apie maldą ir besimeldžiančiuosius

Apie maldą ir besimeldžiančiuosius

Šeštadienis, 2 birželio 2012 23:10

Hitleris taip žiauriai persekiojo žydus, kad du iš jų neapsikentę nusprendė jį nužudyti. Pasiruošę ginklus jie pasislėpė ten, kur, kaip sužinojo, turėjo pasirodyti fiureris. Jis ilgai delsė ir Samueliui į galvą šovė baisi mintis:
-Jošua, - tarė jis, - pasimelskim, kad tik nieko nenutiktų tam žmogui!

varlės malda / Anthony de Mello 

Apie maldą ir besimeldžiančiuosius

Apie maldą ir besimeldžiančiuosius

Penktadienis, 1 birželio 2012 03:55

Sena pamaldi moteris po karo:
-Dievas buvo mums labai geras. Mes meldėmės ir meldėmės, o visos bombos krito kitoje miesto pusėje!

varlės malda / Anthony de Mello 

Apie maldą ir besimeldžiančiuosius

Apie maldą ir besimeldžiančiuosius

Ketvirtadienis, 31 gegužės 2012 06:31

Senelė:
-Ar kasvakar meldiesi?
Anūkas:
-O, taip!
-Ir kiekvieną rytą?
-Ne. Dieną aš nebijau.

varlės malda / Anthony de Mello 

Esi nepakeliamai nuobodus

Esi nepakeliamai nuobodus

Antradienis, 29 gegužės 2012 22:16

Pamaldus senukas melsdavosi penkis kartus per dieną, o jo verslo dalininkas niekada nebuvo į bažnyčią nė kojos įkėlęs. Tas pirmasis švęsdamas savo aštuoniasdešimtmetį sudėjo tokią maldą:

-O Viešpatie, mano Dieve! Nuo pat jaunystės nebuvo nė dienos, kad neateičiau į bažnyčią ir penkis kartus tau nepasimelsčiau. Nei vieno veiksmo, nei vieno sprendimo, svarbaus ar nereikšmingo, nesu priėmęs pirmiausiai nepasitaręs su tavimi. Dabar, sulaukęs senyvo amžiaus, dar uoliau tau dieną ir naktį nepaliaudamas meldžiuosi, bet esu vargšas kaip bažnyčios pelė. O mano verslo dalininkas? Jis geria, lošia azartinius žaidimus ir, nepaisydamas net savo garbaus amžiaus, susideda su prastos reputacijos moterimis, bet skęsta turtuose. Abejoju, ar bent viena vienintelė malda yra išsprūdusi iš jo lūpų. Viešpatie, neprašau tavęs jį nubausti, nes tai būtų nekrikščioniška, bet, maldauju, pasakyk: KODĖL tu jam leidi klestėti, o su manimi elgiesi visiškai kitaip?

-Todėl, - atsakė Viešpats, - kad esi toks nepakeliamai nuobodus!

Vienuolyno taisyklė yra ne " Nekalbėk", bet " Nekalbėk, jei tai nebus tobuliau už tylą".

Ar galėtum taip pasakyti ir apie maldą?l

varlės malda / Anthony de Mello 

Vaikų malda

Vaikų malda

Pirmadienis, 28 gegužės 2012 22:05

Kartą mula Nasrudinas pastebėjo kaimo mokytoją, vedantį vaikų būrelį mečetės link.

-Apie ką su jais kalbate? - paklausė jis. 
-Sausra alina šalį, - tarė mokytojas, - ir mes tikime, jog nekaltųjų šauksmas sugraudins Visagalio širdį. 

-Bet juk ne šauksmas - koks skirtumas kieno - nekaltojo ar nusikaltėlio - yra svarbiausia, - tarė mula, - o išmintis ir sąmoningumas. 

-Kaip drįsti taip bedieviškai kalbėti vaikų akivaizdoje! - sušuko mokytojas. -Tuoj pat pagrįsk tai, ką pasakei, nes antraip būsi paskelbtas eretiku! 

-Tai gan paprasta, - atsiliepė Nasrudinas. - Jeigu vaikų maldos būtų tokios galingos, tai visame krašte neliktų nė vieno mokytojo, nes mokiniai labiau už viską pasaulyje nekenčia eiti į mokyklą. Bet jūs vis dar dirbate mokykloje tik todėl, kad mes, išmintingesni už vaikus, jūsų to prašome. 

varlės malda / Anthony de Mello 

Ilgai delstas Lakšmi atsakymas

Ilgai delstas Lakšmi atsakymas

Sekmadienis, 27 gegužės 2012 22:20

Nėra gerai, kad į mūsų maldas atsakoma,
jei į jas neatsakoma tinkamu laiku:

Senovės Indijoje buvo labai vertinami Vedų ritualai, kurie, tikėta, turėjo tokios galios, jog jei išminčius prašydavo lietaus, tai sausros niekada ir nebūdavo. Kartą žmogus, pasikliaudamas Vedų išmintimi, ėmė maldauti gausybės deivės Lakšmi apdovanoti jį turtais.

Ištisus dešimt metų jo malda buvo bergždžia, po to jis netikėtai suvokė, jog turtai - beverčiai, ir pasirinko atsižadėjusiojo gyvenimą Himalajuose.

Vieną dieną medituodamas jis atsimerkė ir išvydo tobulo grožio moterį, visut visą švytinčią bei šviečiančią, tarsi būtų buvus nulieta iš aukso.

-Kas jūs ir ką čia veikiate? - paklausė jis.

-Aš - gausybės deivė Lakšmi, kuriai tiek metų giedojai garbinimo giesmes, - prabilo moteris. -Pasirodžiau, kad išpildyčiau tavo troškimą.

-O, mano mieloji deive, - sušuko vyras, - patyręs meditacijos palaimą, aš jau nebetrokštu kitokių turtų. Tu atėjai per vėlai. Pasakyk, kodėl gi tiek delsei?

-Tiesą sakant, - nusišypsojo deivė, - taip ištikimai atlikdamas ritualus, be jokios abejonės, tu nusipelnei turtų, bet mylėdama tave ir trokšdama tik gero, aš tau jų nedaviau.

Jei tau būtų leista, ką pasirinktum:
ar tavo noro išpildymą
ar malonę būti ramiam,
nesvarbu, bus jis išpildytas, ar ne?

varlės malda / Anthony de Mello 

Ar gali malda pakeisti orus

Ar gali malda pakeisti orus

Ketvirtadienis, 24 gegužės 2012 03:57

Senyva moteris, prisiekusi sodininkė, nuolat tvirtindavo netikinti spėlionėmis, jog kada nors mokslininkai išmoks keisti orus. Jos nuomone, tam užtektų maldos.

Vieną vasarą, kai ji keliavo po užsienį, užklupo sausra ir sunaikino visą jos sodą. Sugrįžusi ji taip nuliūdo, jog pakeitė savo tikėjimą.

Geriau ji būtų pakeitusi savo kvailus įsitikinimus.


varlės malda / Anthony de Mello 

Kaimas visada sulaukdavo pagalbos

Kaimas visada sulaukdavo pagalbos

Trečiadienis, 23 gegužės 2012 04:04

Kaimelio kunigas buvo šventas žmogus, todėl parapijiečiai, kai tik prispausdavo nelaimė, nuolat kreipdavosi į jį pagalbos. Tada jis pasitraukdavo į vis tą pačią atokią girios vietą ir sukalbėdavo tik jam žinomą maldą. Dievas visada ją išgirsdavo ir pagelbėdavo kaimui.

Kai jis mirė, žmonės pagalbos kreipdavosi į jį pakeitusį kunigą, kuris nebuvo šventas, bet žinojo tą atokią girios vietą ir anos maldos paslaptį. Taigi jis sakydavo taip:
-Viešpatie, juk tu žinai, nesu aš šventas, bet tikiu, kad nepanaudosi to prieš mano žmones, tad išklausęs maldą ateik mums padėti.
Ir Viešpats išgirsdavo maldą ir pagelbėdavo kaimui.

Kai ir šis mirė, žmonės ištikus nelaimei pagalbos kreipdavosi į jį pakeitusįjį, kuris mokėjo maldą, bet nebežinojo tos vietos girioje. Taigi jis sakydavo taip:
-Viešpatie, negi tau svarbu vieta? Argi bet kokia vieta netampa šventa vien nuo tavo buvimo? Tad išklausęs mano maldą ateik mums padėti.
Ir vėl Viešpats išgirsdavo jo maldą ir pagelbėdavo kaimui.

Kai ir jis mirė, o žmones užklupdavo nelaimės, jie kreipdavosi į jį pakeitusį kunigą, kuris nebežinojo nei tos maldos, nei vietos girioje. Taigi jis sakydavo taip:
-Juk ne žodžiai tau rūpi, Viešpatie, bet kenčiančios širdies šauksmas, tad išklausęs mano maldą ateik mums padėti.
Ir vėl Viešpats išgirsdavo jo maldą ir pagelbėdavo kaimui.

Po šio kunigo mirties žmonės ištikus nelaimei skubėdavo pas jį pakeitusįjį, kuriam labiau nei malda rūpėjo pinigai. Jis sakydavo Viešpačiui:
-Koks gi tu Dievas, jei lengvai galėdamas pašalinti vargus, kuriuos pats mums ir atsiunti, nenori pajudinti net mažojo pirštelio, kol nepuolame prieš tave keliaklupsti maldauti? Galiausiai elkis kaip tau patinka.
Ir tai taręs jis grįždavo prie savo kasdienių darbų.
Dievas dar kartą išgirsdavo jo maldą ir pagelbėdavo kaimui.

varlės malda / Anthony de Mello 

Narada neša dubenėlį pieno

 Narada neša dubenėlį pieno

Antradienis, 22 gegužės 2012 08:06

Indijos išminčius Narada taip uoliai garbino Dievą Harį, jog kartą susigundė pagalvoti, esą visame pasaulyje nėra ištikimesnio Dievui žmogaus nei jis.

Viešpats tai perskaitė išminčiaus širdyje ir tarė:
-Narada, keliauk į miestą ant Gangos krantų ir apsistok pas ten gyvenantį kitą mano garbintoją. Tau praverstų kiek pagyventi kartu su juo.

Narada taip ir padarė: apsigyveno pas ūkininką, kuris atsibudęs ankstų rytą tik sykį ištardavo Hari vardą, paimdavo plūgą ir eidavo į laukus, kur darbuodavosi ligi pat saulėlydžio. Vakare, prieš eidamas miegoti, jis vėlgi - tik kartą - ištardavo Hari vardą. Narada pagalvojo: "Kaip toks netašytas žmogus gali būti Dievo garbintojas? Juk matau jį kiekvieną dieną paskendusį savo žemiškuose darbuose."

Tuomet Viešpats tarė Naradai:
-Pripilk į dubenėlį pieno lig pat kraštų, eik su juo aplink miestą ir sugrįšk, nenuliejęs nė lašo.
Narada padarė, kaip buvo sakyta.

-Kiek kartų prisiminei mane, eidamas aplink miestą? - paklausė Viešpats.

-Nė karto, Viešpatie, - atsakė Narada. -Kaipgi aš būčiau galėjęs, jei prisakei man nenulieti nė lašo?

Viešpats tarė:
-Dubenėlis taip prikaustė tavo dėmesį, jog visiškai mane užmiršai. Dabar pagalvok apie šį valstietį, nors ir palinkusį po šeimos rūpesčių našta, bet vis dėlto prisimenantį mane dukart kiekvieną dieną.

varlės malda / Anthony de Mello 

Dievo profesija yra atleisti

Dievo profesija yra atleisti

Pirmadienis, 21 gegužės 2012 12:16

Katalikai turi paprotį išpažinti nuodėmes kunigui ir kaip Dievo gailestingumo ženklą gauti jų atleidimą.Tačiau atgailaujantieji per dažnai tuo ėmė naudotis tarsi garantija ar liudijimu, apsaugančiu juos nuo Dievo bausmės. kitaip tariant, labiau tikėjo kunigo nuodėmių atleidimu nei Dievo gailestingumu.

Tokį išbandymą, jau gulint mirties patale, teko patirti ir Italijos viduramžių dailininkui Perudžini. Manydamas, kad eiti išpažinties vien iš baimės, jog kitaip nebus išgelbėtas, yra šventvagystė ir Dievo įžeidimas, jis to nedarė.

Jo žmona, nežinodama apie tokį savo vyro nusiteikimą, kartą paklausė, ar jis nebijo mirti be nuodėmių atleidimo. Perudžini atsakė:
-Pasvarstykime taip, mieloji: mano profesija - tapyti, ir aš esu puikus dailininkas. Dievo profesija yra atleisti, ir jeigu savo darbą jis dirba taip pat gerai, kaip aš savąjį, tai nematau nė mažiausios priežasties bijoti.

varlės malda / Anthony de Mello 

Abėcėlės malda

Abėcėlės malda

Penktadienis, 18 gegužės 2012 04:50

Chasidų pasakojimas:

Vieną vėlų vakarą grįždamas iš turgaus neturtingas ūkininkas prisiminė, kad pamiršo savo maldaknygę. Pačiam girios vidury sulūžo jo vežimo ratas ir nusiminė žmogus, kad ši diena taip ir praeis nepasimeldus:

-Aš taip kvailai pasielgiau, Viešpatie. Šįryt iškeliavau iš namų be maldaknygės, o mano atmintis tokia trumpa, kad be raštų nei vienos maldos neprisimenu. Tai štai ką aš padarysiu: penkis kartus - labai lėtai - pakartosiu abėcėlę ir tu, kuriam visos maldos gerai žinomos, galėsi iš raidžių susidėti tas, kurių aš neįstengiu prisiminti.

Ir tarė Viešpats angelams:
-Iš visų šiandien girdėtų maldų šita - tikrai pati gariausia, nes ištryško iš paprastos ir geros širdies.

varlės malda / Anthony de Mello 

Kurpiaus malda

Kurpiaus malda

Ketvirtadienis, 17 gegužės 2012 07:45

Pas rabiną Izaoką iš Gero atėjo kurpius ir klausia:
-Patark, kaip man ryte melstis. Mano klientai mat labai neturtingi - turi vos po vieną batų porą, tai aš paimu tuos batus vėlų vakarą ir taisau beveik visą naktį. Ir taip - iki aušros, kad suspėčiau, ligi jų savininkai eis dirbti. Taigi ką man daryti su malda?

-O ką lig šiol darydavai? - paklausė rabinas.

-Kartais paskubomis pasimelsdavau - ir vėl į darbą, bet tada jausdavausi nekaip. Retkarčiais leisdavau maldos valandai praslinkti pro šalį, tačiau mane užplūsdavo toks kaltės jausmas, kad kiekvienąsyk keldamas plaktuką virš bato aš beveik girdėdavau savo širdį atsidūstant: "Koks nelaimėlis esu, kad negaliu rytais pasimelsti."

Rabinas tarė:
-Jei aš būčiau Dievas, tai man mielesnis būtų toks atodūsis negu tavo malda.

varlės malda / Anthony de Mello 

Išradėjas

Išradėjas

Trečiadienis, 16 gegužės 2012 10:07

Po ilgų triūso metų vienam žmogui pagaliau pavyko įdegti ugnį. Pasiėmęs savo įrankius jis iškeliavo į snieguotus šiaurės kraštus ir šio meno išmokė čiabuvių gentį. Jie taip susižavėjo šia naujove, kad nė nesumojo padėkoti išradėjui, kuris vieną dieną tyliai iškeliavo. Tai buvo vienas iš tų retų, talentingų žmonių, netrokštančių nei kad jį prisimintų, nei kad garbintų. Svarbiausia, kad jo atradimai atneštų kam nors naudos.

Kita jo aplankyta gentis, lygiai kaip pirmoji, nekantravo mokytis įdiegti ugnį, o vietiniai šventikai, matydami tokią svetimšalio įtaką, ėmė pavydėti ir galiausiai jį nužudė. Kad niekas nieko neįtartų, jie pastatė Didžiojo Išradėjo portretą ant pagrindinio šventyklos altoriaus ir sukūrė naują liturgiją jo vardui bei darbams garbinti. Tie patys šventikai su didžiausiu uolumu ėmė sergėti, kad nė viena šios liturgijos detalė nebūtų nei pakeista, nei praleista. Ugnies įdegimo įrankius jie pašventino ir sudėjo į brangenybių dėžutę, paskleidę gandą, kad visi, kurie juos palies, bus pagydyti.

Vyriausiasis šventikas pats aprašė ugnies išradėjo gyvenimą, išaukštino kilniadvasiškumą ir šlovinguosius poelgius kaip siektiną pavyzdį, o jo žmogiškąją prigimtį pavertė viena iš tikėjimo tiesų. Taip atsirado šventoji Knyga. Šventikai, tik sau pasilikdami teisę aiškinti jos žodžių reikšmes, rūpinosi, kad ji būtų perduota ateities kartoms ir be gailesčio bausdavo mirtimi ar išvydavo iš bendruomenės tuos, kurie nepaklusdavo jų doktrinai. Pagauti tokios religinės veiklos žmonės visiškai užmiršo ugnies įdegimo meną.
Iš Dykumos Tėvų gyvenimo:

Tėvas Lotas atėjo pas tėvą Juozapą paklausti:
-Tėve, iš visų jėgų stengiuosi laikytis taisyklių, pasninkauti, uoliai melstis, medituoti, kontempliuoti tyloje bei saugoti sava širdį nuo piktų minčių. Sakyk, ką dar galėčiau padaryti?

Vyresnysis atsistojo, ištiesė rankas dangop ir jo pirštai tapo it dešimt laužo liepsnos liežuvių. Jis atsakė:

-Pavirsk pačia ugnimi.

varlės malda / Anthony de Mello 

Kojos, atkištos į Meką

Kojos, atkištos į Meką

Antradienis, 15 gegužės 2012 05:09

Šventas sufijus susiruošė piligriminėn kelionėn į Meką. Pailsęs jis prigulė miesto pakrašty, šalia kelio. Jau buvo beveik užsnūdęs, kai įtūžęs piligrimas ėmė jį šiurkščiai žadinti:
-Tai metas, kai visi tikintieji lenkia galvas Mekos pusėn, o tu į šventyklą atkišai savo kojas. Tai koks tu musulmonas?

Sufijus nė nesujudėjo, tik pramerkė akis ir tarė:
-Mielas broli, ar negalėtum pasukti mano kojų taip, kad jos nebūtų atkištos į Viešpatį?

Tikinčiojo malda Dievui Višnu:

-Viešpatie, atleisk man už tris dideles nuodėmes: pirma, kad leidausi į piligrimystę po daugelį tavo šventovių, pamiršęs, kad tu esi visur; antra, kad taip dažnai šaukiausi tavo pagalbos, ir galiausiai, kad vėl prašau tavęs atleidimo, nors žinau, jog už nuodėmes yra atleista mums jų dar nepadarius. 

varlės malda / Anthony de Mello 

Baletas kaip malda

Baletas kaip malda

Pirmadienis, 14 gegužės 2012 05:04

Klasėje sėdėjo Mokytojas su savo mokiniais. Jis tarė:
-Jūs esate girdėję daug maldų ir patys daugybę jų kartojote. Šįvakar norėčiau, kad vieną iš jųišvystumėte.

Tuo metu pakilo uždanga ir prasidėjo baletas.

varlės malda / Anthony de Mello 

Šokantis rabinas

 Šokantis rabinas

Sekmadienis, 13 gegužės 2012 05:57

Chasidų psakojimas:

Mažame Rusijos kaimelyje žydai nekantriai laukė rabino. Šis šventas žmogus atvykdavo retai, todėl žmonės ilgai suko galvas ruošdami jam klausimus.

Kai pagaliau jis atvažiavo, buvo sutiktas miesto salėje, kurioje, rabinas juto, tvyrojo įtampa, mat kiekvienas nekantriai laukė svečio atsakymų.

Iš pradžių jis nieko nesakė, tik įdėmiai žvelgė į susirinkusiųjų akis ir niūniavo vaiduoklišką melodiją. Greit ir visi pradėjo niūniuoti. Jis uždainavo - ir visi uždainavo drauge su juo. Jis siūbavo ir iškilmingais, ritmingais žingsneliais šoko. Susirinkusieji darė tą patį. Greitai žmonės taip įsitraukė, jog ritmas burte užbūrė ir jie jau nebegalvojo apie nieką kitą šioje žemėje. Taip kiekvienas jų pajuto visumą, pilnatvę ir buvo išgydytas nuo vidinės sumaišties, kuri mus skiria nuo Tiesos.

Tik po geros valandos šokis prislopo. Kai ištirpo žmones kausčiusi vidinė įtampa, jie susėdo ir pajuto kambarį užliejusią tylą. Tada rabinas ištarė tą vakarą vienintelius žodžius:
-Manau, kad atsakiau į jūsų klausimus.

Dervišo paklausė, kodėl jis Dievą garbina šokiu.
-Todėl, - atsakė šis, - kad garbinti Dievą - tai yra mirti sau pačiam. Šokis nužudo savąjį aš, o su juo miršta ir visos problemos. Kai nebelieka savojo aš, lieka Meilė ir Dievas.

varlės malda / Anthony de Mello 

Varlės malda

Varlės malda

Vieną naktį broliui Bruno melstis sutrukdė varlės kurkimas. Jam vis nepavykdavo nekreipti dėmesio į šį garsą, todėl jis riktelėjo pro langą:
-Tyliau! Aš meldžiuosi.

Brolis Bruno buvo šventasis, todėl jo pageidavimas buvo tuojau pat išpildytas. Visos gyvos būtybės nutilo, stengdamosi padėti šventojo maldai.

Bet į Bruno maldą įsibrovė kitas, vidinis, balsas:
-O gal Dievui varlės kurkimas yra toks pat malonus, kaip ir tavo giesmė?
"Kuo gali būti malonus varlės kurkimas Dievo ausiai?"
-paniekinančiai pagalvojo Bruno. Bet balsas taip lengvai nenusileido:
-Tai kodėl tada Dievas sukūrė tokį garsą?

Bruno nusprendė tai išsiaiškinti. Jis pasilenkė pro langą ir sušuko:
Prabilkit!
Ir tada ritmingi varlių kvarkuolių balsai užpildė visą erdvę, į juos išsyk atsiliepė ir visos apylinkės varlės. O kai Bruno susikaupė ir sukluso, kurkimas liovėsi erzinęs. Ir staiga Bruno suprato: jeigu varlių balsams nesipriešini, jie tik praturtina nakties tylą.

Po tokio atradimo Bruno širdis susiliejo su visata, ir pirmą kartą savo gyvenime jis suvokė, ką reiškia melstis.

varlės malda / Anthony de Mello