Du skirtingi šabai

Du skirtingi šabai

Trečiadienis, 24 spalio 2012 04:54

Iš pradžių šabą - Dievo dieną - žydai švęsdavo labai linksmai, bet tiek daug rabinų diskutavo apie draudimus, apie tai, kaip tiksliai jų laikytis, kad netrukus žmonės susigriebė, jog per šabą jie beveik nebegali nė pajudėti, baimindamiesi pažeisti vieną ar kitą draudimą.

Baal Šemas, Eliezero sūnus, daug apie tai galvojo, o vieną naktį susapnavo tokį sapną: angelas pakilo su juo į dangų ir parodė du sostus, pastatytus daug aukščiau nei visi kiti.

-Kam jie skirti? - paklausė Baal Šemas.

-Tau, - išgirdo atsakymą, - jei būsi išmintingas, ir vyrui, kurio vardą ir adresą netrukus sužinosi.

Po to jis buvo nublokštas į pragaro gelmes, kur jam buvo parodytos dvi tuščios vietos.
-Kam jos paruoštos? - paklausė jis.

-Tau, - ataidėjo atsakymas, - jei nebūsi išmintingas, ir vyrui, kurio vardą ir adresą tau pasakysime.

Pirmiausia Baal Šemas sapne aplankė vyrą, galintį būti jo bendru rojuje. Šis gyveno ne tarp žydų, gerai neišmanė pastarųjų papročių, o per šabą surengė linksmybių puotą, į kurią pakvietė visus kitataučius savo kaimynus. Baal Šemo paklaustas, kodėl jis surengė tokią puotą, vyras atsakė:
-Prisimenu, vaikystėje tėvai mane mokė, kad šabas - poilsio ir linksmybių diena. Mama šeštadieniais gamindavo pačius gardžiausius patiekalus, kuriais besigardžiuodami dainavome, šokome ir linksminomės. Tai dabar ir aš darau tą patį.

Baal Šemas, gerbdamas savo religijos tradicijas, norėjo atskleisti šiam vyrui visus rabinų nurodymus, kurių jis, būdamas žydas, akivaizdžiai nežinojo, bet jam užkando žadą suvokus, kad ėmus vardinti nusižengimus šabo džiaugsmas bus aptemdytas.

Tada Baal Šemas, vis dar sapne, nukeliavo pas galimą pragaro bendrą. Sutiko vyrą, griežtai besilaikantį įstatymo ir nuolat nuogastaujantį, ar jo elgesys teisingas. Vargšelis kiekvieną šabą praleisdavo skrupulingoje įtampoje - tarsi sėdėtų ant svilinančių anglių. Kai Baal Šemas norėjo jam papriekaištauti dėl vergystės įstatymui, iš jo buvo atimta kalbos dovana ir jis suvokė, kad šis žmogus niekada nesupras, jog gali klysti ir laikydamasis visų religijos reikalavimų.

Taip per sapną gauto apreiškimo dėka Baal Šem Tovas sugalvojo naują būdą, kaip nepažeisti įstatymo ir kartu džiaugsmingai garbinti Dievą.


Kai žmonės linksmi,
jie - visada geri;
o kai jie geri,
tai retai būna linksmi.


varlės malda / Anthony de Mello

Nasrudinas randa deimantą

Nasrudinas randa deimantą

Antradienis, 23 spalio 2012 06:55

...nei siekia juo pasinaudoti.

Mula Nasrudinas pakelėje rado deimantą, bet, remiantis įstatymu, suradusieji tampa savininkais tik po to, kai jie apie tai tris kartus paskelbia turgaus aikštėje.

Nasrudinas buvo pernelyg religingas, kad nepaisytų įstatymo, ir per godus, kad rizikuotų viešai pranešti apie savo radinį. Taigi jis tris naktis iš eilės - būdamas tikras, kad visi kietai miega, - ėjo į turgaus aikštę ir ten tyliai šnabždėjo:
-Ant kelio, vedančio į miestą, radau deimantą. Kiekvienas, žinąs jo savininką, tegu išsyk man praneša.

Niekas, žinoma, negirdėjo mulos žodžių. Niekas, išskyrus trečiąją naktį prie lango stovėjusį vyrą, girdėjusį mulą kažką murmant. Kai jis panoro sužinoti, kas ten buvo kalbama, Nasrudinas tarė:
-Neprivalau tau to pasakyti. Daug svarbiau, kad žinotum, jog būdamas religingas naktį ėjau ten tarti tam tikrų žodžių, idant nepažeisčiau įstatymo.


Kad būtum tikras nedorėlis,
nebūtina įstatymą laužyti,
užtenka laikytis jo pažodžiui.


varlės malda / Anthony de Mello

Vakarienė privalo būti paruošta šeštą valandą

Vakarienė privalo būti paruošta šeštą valandą

Pirmadienis, 22 spalio 2012 05:46

...jo neišdidina virš visko...

Misteris Smitas nužudė savo žmoną, o teisme bandė teisintis laikinu proto užtemimu. Advokatas paprašė kaltininką kuo skubiau stotis ir papasakoti apie nusikaltimą savais žodžiais.

-Gerbiamas teisėjau, - pradėjo šis, - esu tykus, paprastas ir taikus žmogus. Kiekvieną rytą keldavausi septintą, pusryčiaudavau pusę aštuonių, devintą ateidavau į darbą, iš jo išeidavau penktą, grįždavau namo šeštą, vakarienę rasdavau ant stalo, pavalgydavau, skaitydavau laikraščius, žiūrėdavau televizorių, po to eidavau miegoti. Visada taip, iki tos lemtingos dienos...

Jo kvėpavimas sutankėjo ir jis atrodė labai įsiutęs.

-Tęskite, - ramiai tarė teisėjas. - Trumpai papasakokite, kas atsitiko.

-Tą lemtingą dieną atsibudau septintą, kaip paprastai, papusryčiavau pusę aštuonių, devintą atėjau į darbą, išėjau penktą, atėjau namo šeštą ir nustėrau pamatęs, kad ant stalo nėra vakarienės. Niekur nesimatė ir mano žmonos. Apieškojęs visą namą, radau ją lovoje su nepažįstamu vyru ir nušoviau.

-Atleiskite, kas vyko jūsų viduje tuo metu, kai žudėte, - paklausė teisėjas, dar nesiryždamas pasakyti savo nuomonės.

-Buvau apimtas nekontroliuojamo pykčio. Tiesiog pamečiau galvą. Gerbiamas teisėjau, ponios ir ponai prisiekusieji, - šaukė jis, kumščiu daužydamas į kėdės atlošą, - kai šeštą grįžtu namo, man absoliučiai būtina ant stalo rasti vakarienę!

varlės malda / Anthony de Mello

Telefonu bendraujama kitaip

Telefonu bendraujama kitaip

Sekmadienis, 21 spalio 2012 06:02

...jo neabsoliutina...

Mažame miestelyje skambindamas į informaciją vyras surinko 016. Moters balsas kitame ragelio gale tarė:
-Atleiskite, jums reikia skambinti numeriu 015.

Surinkęs 015 kitame ragelio gale jis išgirdo labai panašų balsą. Tad paklausė:
-Ar ne su jumis kalbėjau prieš akimirką?

-Taip, - atsiliepė balsas. - Šiandien aš dirbu abu darbus.


varlės malda / Anthony de Mello

Riešutmedis šautuvo buožei

Riešutmedis šautuvo buožei

Šeštadienis, 20 spalio 2012 08:11

...negarbina...

Grupės naujokų seržantas paklausė, kodėl šautuvo buožė gaminama iš riešutmedžio.

-Todėl, kad jis kietesnis už kitus medžius, - tarė vienas.

-Ne, - atsakė seržantas.

-Nes jis elastingesnis.

-Darsyk ne.

-Jis labiau blizga.

-Jums, vaikinai, be abejo, dar daug ko teks išmokti. Iš riešutmedžio ji gamina dėl labai paprastos priežasties: taip parašyta įstatuose!


varlės malda / Anthony de Mello

Išgąsdintas desantininkas

Išgąsdintas desantininkas

Tikrai religingi žmonės 
Įsakymo laikosi, 
bet jo nebijo... 

-Kokia jūsų profesija? - kokteilių vakarėlyje jauną vaikiną užkalbino ledi. 

-Esu desantininkas. 

-Turėtų būti siaubinga šokinėti su parašiutu, - tarė ledi. 

-Taip, būna ir baisių akimirkų. 

-Papasakokite apie pačią siaubingiausią. 

-Ko gero, tai patyriau nusileidęs į pievą, kur stovėjo ženklas ŽOLE VAIKŠČIOTI DRAUDŽIAMA, - atsakė desantininkas. 

varlės malda / Anthony de Mello

Vaisių įsakymas

Vaisių įsakymas

Ketvirtadienis, 18 spalio 2012 06:31

Dykumoje medžiai buvo menki, o jų vaisiai vargiai teprinokdavo. Pasakojama, kad Dievas norėjo įrodyti, jog dykumoje visko kiekvienam užtenka, tad apsireiškė pranašu ir tarė:
-Įsakau visiems žmonėms - šiandien ir visiems laikams - suvalgyti ne daugiau nei vieną vaisių per dieną. Įrašykite tai į šventraštį ir žinokite, kad kiekvienas, pažeidęs šį įsakymą, bus laikomas nusidėjusiu prieš Dievą ir prieš žmoniją.

Įsakymo buvo dievobaimingai laikomasi per amžių amžius, kol mokslininkai neišrado būdų dykumą paversti žaliuojančia šalimi. Ir nors šis kraštas tapo turtingas grūdų ir galvijų, o medžiai linkte linko nuo nenuskintų vaisių, civilinė ir religinė šalies valdžia ir toliau vertė laikytis vaisių įsako.

Menančius, kad kiekvienas supūdytas vaisius yra nuodėmė žmonijai, apšaukdavo šventvagiais ir nedorėliais. Sakydavo, kad jei abejoji Dievo palaiminto pasaulio išmintimi, o vadovaujasi tuščiagarbe proto dvasia, tau stinga tikėjimo ir nuolankumo, per kuriuos vienintelius atsiskleidžia tiesa.

Tiems, kurie nesilaikė įsakymo, per pamokslus dažnai buvo pranašaujama liūdna baigtis. Tačiau niekada nebuvo minimas skaičius tų, kurie susilaukė tokios pačios baigties, nors ir ištikimai laikėsi Dievo žodžio, arba daugybė tų, kurie jį sulaužė, bet skęsta turtuose.

Pakeisti įsakymą buvo neįmanoma, nes pranašas, kuris, tuo tikėta, gavo jį iš Dievo, buvo jau seniai miręs. Gal jis būtų turėjęs drąsos ir sveikos nuovokos pakeisti įsakymą, nes nuo tos dienos, kai išgirdo Dievo žodį, siųstą ne aklai paklusti, bet juo vadovaujantis siekti žmonių gerovės, situacija iš esmės pasikeitė.

Atsitiko taip: kai kurie žmonės ėmė atvirai šaipytis iš šio įsakymo, Dievo ir religijos. Kiti įsakymo nesilaikė paslapčia, nuolat manydami darą kažką nederama. Didžioji dauguma buvo griežtai jo įsikibę ir ilgainiui įtikėjo esą šventi vien todėl, kad ištikimai laikėsi beprasmio pasenusio papročio, kurio jie pernelyg bijojo atsisakyti.

varlės malda / Anthony de Mello

Gelbėjimo stotis

Gelbėjimo stotis

Trečiadienis, 17 spalio 2012 08:05

Uolėtoje jūros pakrantėje, kur dažnai duždavo laivai, buvo maža palaikė gelbėjimosi stotis - tik lūšnelė ir viena vienintelė valtis, - bet ten dirbusieji buvo pasiryžę aukotis, gelbėdami žvejus. Jų žvilgsnis nuolat buvo įsmeigtas į jūrą ir nebodami savo saugumo jie be baimės plaukdavo į šėlstančią jūrą, jei turėdavo bent menkiausią nuojautą, kad kur nors galėjo sudužti laivas. Taip buvo išgelbėta daug gyvybių ir stotis tapo gerai žinoma.

Garsas apie stotį sklido vis plačiau, todėl kaimynystėje gyvenantys žmonės troško prisijungti prie šios puikios veikos. Jie dosniai siūlė savo laiką ir pinigus - taip vis gausėjo bendradarbių, buvo nupirktos naujos valtys ir apmokomos naujos įgulos. Vietoj lūšnos išdygo daug patogesnis pastatas, jame buvo sąlygos geriau pasirūpinti išgelbėtaisiais. Laivai, žinoma, neduždavo kiekvieną dieną, taigi gelbėjimo stotis tapo populiaria susibūrimų vieta, kitaip tariant, - vietiniu klubu. Laikui bėgant, ten dirbantieji taip pamėgo leisti laiką bendraudami vieni su kitais, kad juos vis mažiau domino žvejų gelbėjimas. Nors jie nevengė puikuotis gyvybės gelbėjimo emblemomis ant savųjų drabužių, tačiau, tiesą sakant, išgelbėti žmones jiems sukeldavo nemalonius pojūčius, nes būdavo purvini, sužeisti ir sutepdavo kilimus bei baldus.

Greitai visuomeniniai renginiai klube tapo tokie dažni, o rūpinimasis gelbėjimu toks menkas, kad teko organizuoti klubo susirinkimą, kuriame keletas narių primygtinai reikalavo grįžti prie veiklos pradžios idealų. Buvo surengtas balsavimas ir tokiems "triukšmadariams", kurių pasirodė besanti maža saujelė, buvo pasiūlyta palikti klubą ir įkurti kitą.

Būtent tai jie ir padarė: kiek tolėliau, palei krantą, susirentė mažą lūšnelę ir dirbo su tokiu pasiaukojimu ir meile, kad jų didvyriškumas netruko išgarsėti. Tada pagausėjo narių, lūšna buvo perstatyta... o jų idealizmas blėso. Jei kada nors jums teks apsilankyti tose vietose, be abejonės, pamatysite keletą prabangių klubų, išsibarsčiusių palei pakrantę. Kiekvienas jų teisėtai didžiuojasi savo kilme bei tradicijomis, bet dėl nelaimių jūroje pernelyg nekvaršina sau galvos.

varlės malda / Anthony de Mello

Kaip išsaugoti strėnų raištį

Kaip išsaugoti strėnų raištį

Antradienis, 16 spalio 2012 08:21

Guru nustebino toks spartus jo mokinio dvasinis brendimas, tad jis nusprendė daugiau šio jaunuolio nebemokyti, o leisti jam gyventi savarankiškai mažoje lūšnelėje ant upės kranto.

Ten apsigyvenęs mokinys kiekvieną rytą nusiprausdavo ir pakabindavo savąjį strėnų raištį išdžiūti. Tai ir buvo vienintelis jo turtas! Kartą radęs jį žiurkių sudraskytą į skutus mokinys labai nusiminė, nes jam teko kaimo žmonių prašyti išmaldos kitam. Kai žiurkės pragraužė skyles ir šiame, jis parsivedė į namus katytę. Dabar nebebuvo bėdų su žiurkėmis, tačiau tekdavo ieškoti ne tik maisto sau, bet ir pieno katei.

"Per daug painiavos ir per didelė našta kaimo žmonėms, - pagalvojo mokinys. - Geriau laikysiu karvę."
Kai įsigijo karvę, teko prasimanyti pašaro ir jai. "Lengviau jau būtų čia pat, prie lūšnelės, dirbti žemę", - pagalvojo jis ir pasikvietė į talką darbininkus. Kai vadovavimas jiems ėmė užimti per daug laiko, vedė moterį, kad ši jam pagelbėtų. Taip laikui bėgant jis tapo vienu labiausiai klestinčiu to kaimo vyrų.

Po daugelio metų guru keliavo pro šalį ir nustebo išvydęs puošnius rūmus ten, kur anksčiau stovėjo lūšnelė. Jis paklausė vieno tarnų:
-Ar ne mano mokinys čia gyveno?

Šiam nespėjus atsakyti, ir pats mokinys išėjo apsižvalgyti.
-Ką visa tai reiškia, sūnau? - paklausė guru.

-Jūs nepatikėsite, pone, - tarė vyras, - bet nebuvo jokio kito būdo išsaugoti savo strėnų raištį!

varlės malda / Anthony de Mello

Leidimas Jėzui

 Leidimas Jėzui

Pirmadienis, 15 spalio 2012 10:01

Kažkas paprašė vyskupo leidimo parengti knygą vaikams, kurioje būtų Jėzaus sakytos parabolės, keletas paprastų iliustracijų ir viena kita ištrauka iš evangelijų. Tik tiek, ir nė žodžio daugiau.

Leidimas buvo duotas su įprastine pastaba: "Leidimas nebūtinai reiškia, kad vyskupo nuomonė sutampa su knygos autorių nuomone."


Daugiau organizacinių spąstų!


varlės malda / Anthony de Mello

Kryžiaus ženklas ar meilė?

Kryžiaus ženklas ar meilė?

Sekmadienis, 14 spalio 2012 09:01

Vyskupas tikrino norinčiųjų krikštytis pasirengimą.

-Iš kokio ženklo kiti atpažins, kad jūs katalikai? - paklausė jis.

Tyla. Greičiausiai niekas nesitikėjo tokio klausimo. Vyskupas pakartojo. O kartodamas trečią kartą persižegnojo, taip sufleruodamas teisingą atsakymą.

Staiga vienas kandidatų susivokė.
-Meilė, - tarė jis.

Vyskupas apstulbo ir jau buvo besakąs "klysti", tačiau, laimei, pačiu laiku susigriebė.

varlės malda / Anthony de Mello

Šėtonas kūrinijoje įveda tvarką

Šėtonas kūrinijoje įveda tvarką

Šeštadienis, 13 spalio 2012 08:52

Anot vieno pasakojimo, kai Dievas sukūrė pasaulį ir palaimino jo gėrybes, šėtonas taip pat pasidalijo Jo džiaugsmu. Savaip, žinoma. Jis kontempliavo stebuklą po stebuklo, o po to sušuko:
-Kaip visa tai nuostabu! Dabar viską sutvarkykime! Ir palikime visa tai be džiaugsmo!


Ar bent kartą bandei "sutvarkyti" tokius dalykus kaip, sakysime, ramybė?
Jei to imiesi -
užsiplieskia milžiniški konfliktai
ir grupuočių susirėmimai kolektyve.
Vienintelis būdas siekti ramybės -
leisti jai tarpti laisvėje.

varlės malda / Anthony de Mello

Gali verkti tik savo parapijoje

Gali verkti tik savo parapijoje

Penktadienis, 12 spalio 2012 04:40

Pamokslininkas buvo iškalbingesnis nei paprastai ir visi - taip, visi - apsiašarojo. Teisybę sakant, ne visai visi: pirmoje eilėje, tiesiai prieš kunigą, sėdėjo griežtos išvaizdos džentelmenas, kurio pamokslas visiškai nesujaudino.

Po pamaldų kažkas to vyro paklausė:
-Jūs girdėjote pamokslą, tiesa?

-Žinoma, taip, - tarė nesujaudinamas, tarsi būtų iš akmens, džentelmenas, - nesu kurčias.

-Ir ką jūs galvojate apie jį?

-Manau, jis buvo toks jaudinantis, kad net galėjau pravirkti.

-Bet kodėl, jei galėčiau sau leisti to paklausti, jūs nepravirkote?

-Todėl, - atsakė džentelmenas, - kad nepriklausau šiai parapijai.


varlės malda / Anthony de Mello

Žiūrėk, kad tavęs neužkluptų besimeldžiant!

Žiūrėk, kad tavęs neužkluptų besimeldžiant!

Ketvirtadienis, 11 spalio 2012 07:37

Norėdamos išsilaikyti bažnyčios ir sinagogos turi prasimanyti pinigų. Buvo kartą tokia žydų sinagoga, kurioje per apeigas nesiųsdavo aplink indo aukoms rinkti, kaip kad darydavo krikščionys savo bažnyčiose. Joje svarbiausių švenčių dienomis, kai tikinčiųjų susirinkdavo daugiausiai ir jie būdavo dosniausi, buvo imamas įėjimo mokestis.

Vieną tokią šventą dieną į sinagogą ieškoti tėvo atbėgo vaikas. Tvarkos prižiūrėtojai nenorėjo jo įleisti - jis neturėjo pinigų susimokėti už įėjimą.

-Patikėkit, - kalbėjo vaikas, - tai labai svarbus reikalas.

-Visi taip sako, - atkirto prižiūrėtojas nė nekrustelėjęs.

Vaikas labai nusiminė ir pradėjo maldauti:
-Pone, prašau, mane įleisti. Tai - gyvenimo ir mirties klausimas. Aš teužtruksiu minutę.

Prižiūrėtojas suminkštėjo:
-Gerai jau gerai, jei taip svarbu, - tarė jis, - bet jei sumanysi melstis - sučiupsiu ir išmesiu!

Organizuotos religijos, deja, yra ribotos!


varlės malda / Anthony de Mello

Dievas neįleidžiamas į bažnyčią

Dievas neįleidžiamas į bažnyčią

Trečiadienis, 10 spalio 2012 06:46

Visiems savo darbais žinomas nusidėjėlis buvo ekskomunikuotas ir jam buvo uždrausta įeiti į bažnyčią.

Jis patikėjo savo sielvartą Dievui:
-Jie manęs neįsileidžia, Viešpatie, nes aš esu nusidėjėlis.

-Ko gi tu skundiesi? - tarė Dievas. - Jie neįsileidžia ir manęs!


varlės malda / Anthony de Mello

Gandi, nepriimtas į bažnyčią

Gandi, nepriimtas į bažnyčią

Antradienis, 9 spalio 2012 07:08

Mahatma Gandi savo autobiografijoje pasakoja, kad studijuodamas Pietų Afrikoje jis labai susidomėjo Biblija, ypač Kalno pamokslu.

Besigilindamas įsitikino, kad krikščionybė yra tikrasis atsakymas į kastų sistemą, amžiams įkalinusią Indiją, ir jau rimtai ketino tapti krikščionimi.

Vieną dieną jis ėjo į šv. Mišias, o po jų žadėjo paklausti, kaip įgyvendinti savo ketinimą. Prie įėjimo Gandi buvo sustabdytas ir maloniai perspėtas, kad jis, žinoma, galįs melstis, bet bažnyčioje, skirtoje juodiesiems.

Jis išėjo ir niekada nebesugrįžo.

varlės malda / Anthony de Mello 

Šuo ir lapė

Šuo ir lapė

Pirmadienis, 8 spalio 2012 06:53

Medžiotojas pasiuntė skaliką paskui kažką, sušmėžavusį tarp medžių. Šis pasivijo lapę ir įvarė į vietą, kur medžiotojas galėjo ją nušauti.

Mirštanti lapė tarė skalikui:
-Negi nežinojai, kad šuo yra lapės brolis?

-Be abejo, taip, - atsakė šuo. - Bet tai - idealistams ir kvailiams. Praktiškai galvojantiems brolystė sukurta pagal interesų panašumą.


Krikščionis tarė budistui:
-Iš esmės mes galėtumėme būti broliai. Bet tai - idealistams ir kvailiams. Praktiškai mąstantiems brolystė glūdi tikėjimų tapatume.

Dauguma žmonių, deja, yra pakankamai religingi, kad nekęstų, bet nepakankamai, kad mylėtų.


varlės malda / Anthony de Mello

Ekumeninis rabino noras

Ekumeninis rabino noras

Sekmadienis, 7 spalio 2012 07:00

Belfaste, Airijoje, katalikų ir protestantų kunigai bei žydų rabinas karštai diskutavo religiniais klausimais. Netikėtai tarp jų apsireiškė angelas ir tarė:
-Dievas jus laimina. Sugalvokite po norą, kad ramybė bei taika vėl karaliautų tarp jūsų, ir Visagalis išpildys jį.

Pastorius tarė:
-Te visi lig vieno katalikai dingsta iš mūsų salos. Ir čia karaliaus tikroji ramybė.

Kunigas tarė:
-Te nė vieno protestanto nelieka mūsų šventojoje Airijos žemėje. Tai dovanos ramybę šiai salai.

-O tu, rabine? - tarė angelas. - Negi neturi jokio noro?

-Ne, - tarė rabinas. - Tik prisijungiu prie šių dviejų džentelmenų norų, kurių išsipildymas mane labai pamalonins.

Mažas berniukas:
-Ar tu esi presbiterionė?
Maža mergaitė:
-Ne. Mes priklausome kitai bjaurasčiai.

varlės malda / Anthony de Mello

Rabino sūnus tapo krikščionimi

 Rabino sūnus tapo krikščionimi

Šeštadienis, 6 spalio 2012 07:46

Rabinas Abraomas nugyveno pavyzdinį gyvenimą. Kai išmušė paskutinioji, jis paliko šį pasaulį, apsuptas tikinčiųjų, išlydinčių jį kaip šventąjį, kurio maldos buvo pagrindinė Dievo jiems siųstų malonių priežastis.

Tas pats atsitiko ir kitame pasaulyje: angelai būriavosi aplink jį, sveikino ir giedojo ditirambus. Tačiau, nepaisant šventinės nuotaikos, rabinas atrodė nuliūdęs ir užsisklendęs savy. Jis tik susiėmė rankomis galvą ir atsisakė visų paslaugų. Galų gale jis stojo prieš Paskutinįjį Teismą. Išsyk pajuto esąs apgaubtas begalinės meilės ir išgirdo balsą, su neapsakomu švelnumu sakantį jam:
-Ko toks nuliūdęs, mano sūnau?

-Švenčiausiasis Vienatini, - atsakė rabinas, - nesu vertas visos man čia rodomos didžiulės pagarbos. Nors buvau laikomas pavyzdžiu žmonėms, bet turėtų būti kažkas ne taip mano gyvenime, nes mano sūnus, nepaisant asmeninio pavyzdžio ir auklėjimo, apleido tikėjimą ir tapo kataliku.

-Lai tai nedrumsčia tavo ramybės, sūnau. Labai gerai suprantu, ką jauti, nes pats turiu sūnų, kuris pasielgė lygiai taip pat!


varlės malda / Anthony de Mello

Meri nori tapti prostitute

Meri nori tapti prostitute

Penktadienis, 5 spalio 2012 06:06

Kai vienuolė paklausė mokinių, kuo jie norėtų būti užaugę, mažasis Tomis pasakė norįs būti lakūnu, Elzė norėjo būti gydytoja, Bobas, dideliam vienuolės džiaugsmui, norėjo tapti kunigu. Tada atsistojo Meri ir pareiškė žadanti tapti prostitute.

-Ką tu sakai, Meri?

-Kai užaugsiu, - tvirtai, tarsi tiksliai žinotų ko nori, tarė ji, - aš tapsiu prostitute.

Vienuolė po šių žodžių išgąstingai krūptelėjo. Meri tuojau pat buvo atskirta nuo likusių mokinių ir nuvesta pas parapijos kunigą.

Dvasininkui viskas buvo trumpai papasakota, bet jis norėjo tai išgirsti iš kaltininkės lūpų:
-Savais žodžiais papasakok, kas atsitiko, Meri.

-Gerai, - tarė Meri, kiek nustebinta šio bereikalingo subruzdimo. - Vienuolė paklausė, kuo norėčiau būti užaugusi, ir aš pasakiau, kad norėčiau tapti prostitute.

-Taip ir pasakei - prostitute? - paklausė tėvas, darsyk pasitikrindamas.

-Taip.

-Dangau! Koks palengvėjimas! O mes visi pagalvojome, jog pasakei, kad nori tapti protestante!


varlės malda / Anthony de Mello

***

***

Ketvirtadienis, 4 spalio 2012 07:44

Karalius susapnavo, kad mato karalių rojuje, o kunigą pragare. Spėliodamas, kaip tai įmanoma, išgirdo Balsą:
-Karalius yra rojuje, nes gerbė kunigus. Kunigas - pragare, nes ėjo į kompromisus su karaliais.

varlės malda / Anthony de Mello

Žvejys, tapęs šventeiva

Žvejys, tapęs šventeiva

Trečiadienis, 3 spalio 2012 08:01

Vieną naktį žvejys įsėlino į turtuolio valdas ir užmetė tinklą į ežerą, pilną žuvų. Savininkas išgirdo keistus garsus ir pasiuntė savo sargybinius suimti įsibrovėlio.

Kai žvejys pamatė būrį su uždegtais fakelais beieškantį jo, tai skubiai pelenais išsitrynė kūną ir atsisėdo po medžiu - lygiai taip, kaip Indijoje darydavo šventieji.

Nors ir ilgai ieškojo, savininkas ir jo sargybiniai niekaip negalėjo rasti brakonieriaus. Jie sutiko tik šventą žmogų, kuris išsitrynęs pelenais buvo paskendęs meditacijoje.

Kitą dieną pasklido kalbos, kad turtuolio valdose nusprendė apsigyventi didelis išminčius. Žmonės ėjo pas jį su gėlėmis, vaisiais, maistu ir net su gausybe pinigų, rodydami jam nuolankumą ir pamaldžiai tikėdami, kad dovanos šventam žmogui teikia jiems Dievo palaiminimą.

Žvejys, tapęs išminčiumi, buvo apstulbintas tokios sėkmės.
-Lengviau gyventi iš žmonių tikėjimo nei iš sunkaus savo rankų triūso, - tarė jis sau ir niekada nebegrįžo prie savų darbų, bet liko medituoti.


varlės malda / Anthony de Mello

Iš ko padaryta materija

Iš ko padaryta materija

Antradienis, 2 spalio 2012 09:02

Visi filosofai, teologai ir teisės žinovai buvo suburti nagrinėti mulos Nasrudino bylą. Kaltinimas buvo labai rimtas: mula eidavo iš miesto į miestą sakydamas: "Jūsų vadinamieji religijos vadovai yra visiški neišmanėliai." Taigi jis buvo apkaltintas erezija, už kurią būdavo baudžiama mirtimi.

-Kalbėk pirmas, - tarė kalifas.

Mula stebino tobula savitvarda.
-Paimkit popieriaus ir rašiklius, - tarė jis, - ir paduokit juos dešimčiai išmintingiausių šios garbingos asamblėjos vyrų.

Nasrudinas smaginosi stebėdamas, kaip tarp šventų žmonių įsiliepsnojo didžiulės rietenos svarstant, kuris jų yra išmintingiausias. Kai nesutarimai nurimo ir kiekvienas iš dešimties išrinktųjų turėjo popieriaus lakštą ir rašiklį, mula tarė:
-Atsakykite į klausimą: "IŠ KO PADARYTA MATERIJA?"

Atsakymai buvo parašyti ir paduoti kalifui, o šis juos perskaitė. Vienas jų skelbė: "Ji padaryta iš nieko". Kitas teigė: "iš molekulių". Dar kitas: "iš energijos". Kiti: "iš šviesos", "nežinau", "iš metafizinės būties" ir taip toliau.

Išklausęs Nasrudinas kreipėsi į kalifą:
-Kai jie susitars, iš ko padaryta materija, tada galės imtis ir klausimų apie dvasią. Argi ne keista, kad jie negali susitarti, iš ko yra sudaryti patys, bet vienbalsiai pripažįsta, kad aš - eretikas?

Ne dogmų įvairovė,
bet mūsų dogmatizmas
yra tai, kas kenkia..

Taigi jei kiekvienas darytumėme tai, ką giliausiu įsitikinimu
manome esant Dievo valia,
rastųsi absoliutus chaosas.
Neabejojantis tikrumas yra kaltas.
Dvasingas žmogus pažįsta abejonę -
būseną, nežinomą religiniam fanatikui.

varlės malda / Anthony de Mello

Prisikėlęs filosofas

Prisikėlęs filosofas

Pirmadienis, 1 spalio 2012 08:46

Prieš daugelį amžių miręs senovės filosofas sužinojo, kad jo sekėjai klaidingai aiškina jo mokymą. Būdamas gailestingas ir siekdamas tiesos, po daugelio pastangų jis sugebėjo gauti malonę kelioms dienoms sugrįžti į žemę.

Atvykęs kelias dienas jis sugaišo savo sekėjams įrodinėdamas, kas esąs. O kai pavyko tai padaryti, jie prarado bet kokį susidomėjimą jo žodžiais ir maldavo atskleisti grįžimo iš mirties paslaptį.

Tik po didelių pastangų filosofui pagaliau pavyko juos įtikinti, jog nėra būdo perduoti jiems šią paslaptį ir jog žmonijos gerovei yra žymiai svarbiau, kad jie grąžintų jo mokymui ankstesnįjį grynumą.

Bergždžias bandymas! Štai ką šie jam pasakė:
-Argi nesupranti, kad svarbu ne tavo mokymas, bet tai, kaip mes jį interpretuojame? Pagaliau tu - tik praskrendantis paukštis, o mes čia nuolatos.


Kai Buda miršta, gimsta mokyklos.

varlės malda / Anthony de Mello