Gelbėjimo stotis
Trečiadienis, 17 spalio 2012 08:05
Uolėtoje jūros pakrantėje, kur dažnai duždavo laivai, buvo maža palaikė gelbėjimosi stotis - tik lūšnelė ir viena vienintelė valtis, - bet ten dirbusieji buvo pasiryžę aukotis, gelbėdami žvejus. Jų žvilgsnis nuolat buvo įsmeigtas į jūrą ir nebodami savo saugumo jie be baimės plaukdavo į šėlstančią jūrą, jei turėdavo bent menkiausią nuojautą, kad kur nors galėjo sudužti laivas. Taip buvo išgelbėta daug gyvybių ir stotis tapo gerai žinoma.
Garsas apie stotį sklido vis plačiau, todėl kaimynystėje gyvenantys žmonės troško prisijungti prie šios puikios veikos. Jie dosniai siūlė savo laiką ir pinigus - taip vis gausėjo bendradarbių, buvo nupirktos naujos valtys ir apmokomos naujos įgulos. Vietoj lūšnos išdygo daug patogesnis pastatas, jame buvo sąlygos geriau pasirūpinti išgelbėtaisiais. Laivai, žinoma, neduždavo kiekvieną dieną, taigi gelbėjimo stotis tapo populiaria susibūrimų vieta, kitaip tariant, - vietiniu klubu. Laikui bėgant, ten dirbantieji taip pamėgo leisti laiką bendraudami vieni su kitais, kad juos vis mažiau domino žvejų gelbėjimas. Nors jie nevengė puikuotis gyvybės gelbėjimo emblemomis ant savųjų drabužių, tačiau, tiesą sakant, išgelbėti žmones jiems sukeldavo nemalonius pojūčius, nes būdavo purvini, sužeisti ir sutepdavo kilimus bei baldus.
Greitai visuomeniniai renginiai klube tapo tokie dažni, o rūpinimasis gelbėjimu toks menkas, kad teko organizuoti klubo susirinkimą, kuriame keletas narių primygtinai reikalavo grįžti prie veiklos pradžios idealų. Buvo surengtas balsavimas ir tokiems "triukšmadariams", kurių pasirodė besanti maža saujelė, buvo pasiūlyta palikti klubą ir įkurti kitą.
Būtent tai jie ir padarė: kiek tolėliau, palei krantą, susirentė mažą lūšnelę ir dirbo su tokiu pasiaukojimu ir meile, kad jų didvyriškumas netruko išgarsėti. Tada pagausėjo narių, lūšna buvo perstatyta... o jų idealizmas blėso. Jei kada nors jums teks apsilankyti tose vietose, be abejonės, pamatysite keletą prabangių klubų, išsibarsčiusių palei pakrantę. Kiekvienas jų teisėtai didžiuojasi savo kilme bei tradicijomis, bet dėl nelaimių jūroje pernelyg nekvaršina sau galvos.
varlės malda / Anthony de Mello
Garsas apie stotį sklido vis plačiau, todėl kaimynystėje gyvenantys žmonės troško prisijungti prie šios puikios veikos. Jie dosniai siūlė savo laiką ir pinigus - taip vis gausėjo bendradarbių, buvo nupirktos naujos valtys ir apmokomos naujos įgulos. Vietoj lūšnos išdygo daug patogesnis pastatas, jame buvo sąlygos geriau pasirūpinti išgelbėtaisiais. Laivai, žinoma, neduždavo kiekvieną dieną, taigi gelbėjimo stotis tapo populiaria susibūrimų vieta, kitaip tariant, - vietiniu klubu. Laikui bėgant, ten dirbantieji taip pamėgo leisti laiką bendraudami vieni su kitais, kad juos vis mažiau domino žvejų gelbėjimas. Nors jie nevengė puikuotis gyvybės gelbėjimo emblemomis ant savųjų drabužių, tačiau, tiesą sakant, išgelbėti žmones jiems sukeldavo nemalonius pojūčius, nes būdavo purvini, sužeisti ir sutepdavo kilimus bei baldus.
Greitai visuomeniniai renginiai klube tapo tokie dažni, o rūpinimasis gelbėjimu toks menkas, kad teko organizuoti klubo susirinkimą, kuriame keletas narių primygtinai reikalavo grįžti prie veiklos pradžios idealų. Buvo surengtas balsavimas ir tokiems "triukšmadariams", kurių pasirodė besanti maža saujelė, buvo pasiūlyta palikti klubą ir įkurti kitą.
Būtent tai jie ir padarė: kiek tolėliau, palei krantą, susirentė mažą lūšnelę ir dirbo su tokiu pasiaukojimu ir meile, kad jų didvyriškumas netruko išgarsėti. Tada pagausėjo narių, lūšna buvo perstatyta... o jų idealizmas blėso. Jei kada nors jums teks apsilankyti tose vietose, be abejonės, pamatysite keletą prabangių klubų, išsibarsčiusių palei pakrantę. Kiekvienas jų teisėtai didžiuojasi savo kilme bei tradicijomis, bet dėl nelaimių jūroje pernelyg nekvaršina sau galvos.
varlės malda / Anthony de Mello
