Švento rabino kuklumas

Švento rabino kuklumas

Trečiadienis, 21 lapkričio 2012 04:48

Senas rabinas susirgo ir atgulė į lovą, o šalia jo pakuždomis šnekučiavosi mokiniai. Jie liaupsino neprilygstamas jo dorybės.

-Nuo Saliamono laikų nėra buvę tokio išminčiaus, - tarė vienas.
-O jo tikėjimas! Tik mūsų tėvas Abraomas jam teprilygtų! - atitarė kitas.
-Gal tik Jobas buvo toks kantrus, - kalbėjo trečiasis.
-Tiktai Mozė taip artimai bendravo su Dievu, - sakė ketvirtas.

Tačiau rabinas atrodė sunerimęs. Mokiniams išėjus žmona jo paklausė:
-Girdėjai, kokius ditirambus jie tau giedojo?

-Taip, - tarė rabinas.

-Tai ko toks neramus? - pasiteiravo žmona.

-Mano kuklumas, sudejavo rabinas, - nei vienas nepaminėjo mano kuklumo!


Tikro šventojo žodžiai:
-Esu tik keturios tuščios sienos - ir nieko viduje.
Nėra didesnės pilnatvės.


varlės malda / Anthony de Mello

Subhuti ir tuštuma

Subhuti ir tuštuma

Budos mokinys Subhuti netikėtai patyrė tuštumos turtingumą ir gelmę suvokęs, jog visa yra laikina, neišbaigta ir netobula. Persmelktas dieviškai palaimingos tuštumos jis atsisėdo po medžiu ir aplink jį ėmė skleistis gėlės.

Dievai jam kuždėjo:
-Mes sužavėti tavo nuostabiu mokymu apie tuštumą.

Subhuti atsakė:
-Bet aš nė žodžio neištariau apie tuštumą.

-Tiesa, - atsakė dievai, - tu nekalbėjai apie tuštumą ir mes nieko apie ją neišgirdome. Tai ir yra tikroji tuštuma.
O žiedų kekės vis nesiliovė skleistis.


Jei būčiau kalbėjęs apie tuštumą ar bent apie ją žinojęs, ar tai būtų tuštuma?

Muzikai reikia fleitos ištirpimo, raidėms – popieriaus baltumo, šviesai – tuštumos, kurią vadiname langu, šventumui – tavojo „aš“ nebuvimo.


varlės malda / Anthony de Mello