Subhuti ir tuštuma
Budos mokinys Subhuti netikėtai patyrė tuštumos turtingumą ir gelmę suvokęs, jog visa yra laikina, neišbaigta ir netobula. Persmelktas dieviškai palaimingos tuštumos jis atsisėdo po medžiu ir aplink jį ėmė skleistis gėlės.Dievai jam kuždėjo:
-Mes sužavėti tavo nuostabiu mokymu apie tuštumą.
Subhuti atsakė:
-Bet aš nė žodžio neištariau apie tuštumą.
-Tiesa, - atsakė dievai, - tu nekalbėjai apie tuštumą ir mes nieko apie ją neišgirdome. Tai ir yra tikroji tuštuma.
O žiedų kekės vis nesiliovė skleistis.
Jei būčiau kalbėjęs apie tuštumą ar bent apie ją žinojęs, ar tai būtų tuštuma?
Muzikai reikia fleitos ištirpimo, raidėms – popieriaus baltumo, šviesai – tuštumos, kurią vadiname langu, šventumui – tavojo „aš“ nebuvimo.
varlės malda / Anthony de Mello
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą