Dienoraštis / Šventas šešėlis
Gyveno kartą toks šventas žmogus, kad net angelai laikė garbe jį globoti, tačiau jis pats nė neįtarė esąs šventas. Paprasčiausiai dirbo kasdienius darbus, skleisdamas gerumą - kaip kad gėlės natūraliai skleidžia savo aromatą, o gatvės žibintai - švelnią šviesą.Jo šventumas buvo toks: tuojau pat pamiršti kiekvieno praeitį ir matyti jį tokį, koks yra dabar. Jis žvelgė giliau nei žmogaus išorė - lig pačios jo būties esmės, jo tyrumo bei nekaltybės - tos būsenos, kai žmogus dar visiškai nesuvokia, ką darąs. Taip jis mylėjo ir atleisdavo kiekvienam sutiktajam, tame, beje, neįžiūrėdamas nieko išskirtinio, nes paprasčiausiai taip jis matė žmones.
Vieną dieną angelas jam tarė:
-Pats Dievas mane siuntė pas tave. Prašyk visko, ko nori, ir tau bus duota. Gal norėtum dovanos gydyti žmones?
-Ne, - tarė žmogus, - geriau tegu pats Dievas gydo.
-Gal norėtum sugrąžinti nusidėjėlius į tiesos kelią?
-Ne, - tarė jis, - paliesti žmonių širdis - ne mano, o angelų darbas.
-Gal norėtum būti tobulu dorybių įsikūnijimu, kad žmonės trokštų būti į tave panašūs?
-Ne, - tarė šventasis, - nes tada nuolatos būčiau dėmesio centre.
-Tai ko gi norėtum? - paklausė angelas.
-Dievo malonės, - atsakė vyras. - Ją turėdamas, turėsiu viską, ko trokštu.
-Ne, tu privalai prašyti kokio nors stebuklo, - nenusileido angelas, - nes vienas bet kokiu atveju tau bus dovanotas.
-Gerai, prašau, kad gera per mane būtų daroma man pačiam to nežinant.
Ir buvo šis pageidavimas išpildytas: suteikta gydomųjų galių šventojo šešėliui - viskas vykdavo už šventojo nugaros: kur krito jo šešėlis - sergantieji sveiko, žemė sunko nuo derliaus, tryško fontanai ir džiaugsmas sugrįždavo į skausmu sukaustytus veidus.
O šventasis nieko apie tai nežinojo, žmonės jį pamiršo, nes jų dėmesys buvo nukreiptas tik į šešėlį. Taip šventojo noras, kad per jį būtų daroma gera jį patį užmirštant, buvo su kaupu išpildytas.
varlės malda / Anthony de Mello
