Pasirūpinimas savimi ir atsižadėjimas

Pasirūpinimas savimi ir atsižadėjimas

Šeštadienis, 27 spalio 2012 06:55

Du vienuoliai išsirengė į kelionę. Vienas jų visuomet pasirūpindavo savimi, o kitas tikėjo atsižadėjimu. Visą dieną jie kalbėjosi apie šiuos pasirinkimus, kol vakarop priėjo upės pakrantę.

Tas, kuris tikėjo atsižadėjimu, neturėjo pinigų. Jis tarė:
-Mes negalime sumokėti valtininkui, kad perkeltų per upę, bet ko gi nerimauti dėl kūno? Praleisime naktį čia giedodami Dievo garbei, o rytoj, esu tikras, kas nors mūsų pasigailės ir sumokės už kelionę.

Antrasis sakė:
-Šioje upės pusėje nėra nei kaimo, nei trobos, nei jokios pastogės. Mus sudraskys laukiniai žvėrys, sugels gyvatės arba mirsime nuo šalčio, o kitoje upės pusėje galėtume saugiai ir patogiai pernakvoti. Aš turiu pinigų sumokėti valtininku.

Kai jie saugiai pasiekė kitą upės krantą, jis papriekaištavo kelionės draugui:
-Dabar įsitikinai, kad verta turėti pinigų? Jų dėka išgelbėjau mūsų abiejų gyvybę. O kas mums būtų nutikę, jei, kaip ir tu, būčiau tikėjęs atsižadėjimu?

Pirmasis atsakė:
-Bet tai tavo atsižadėjimas mus perkėlė į saugią vietą - tu atsisveikinai su savo pinigais, sumokėdamas juos valtininkui! Dar daugiau - kaip tik todėl, kad neturėjau kišenėje pinigų, tavo kišenė tapo mana. Be to, pastebėjau, kad man niekada netenka kentėti, - manimi visada pasirūpinama.

varlės malda / Anthony de Mello

Apvaizda trijose gelbėjimo valtyse

Apvaizda trijose gelbėjimo valtyse

Penktadienis, 26 spalio 2012 06:29

Kai atsisėdęs prie rašomojo stalo, šalia lango, kunigas rašė pamokslą apie Dievo malonę, jis išgirdo kažką panašaus į sprogimą. Netrukus pamatė ir pasimetusius žmones, bėgiojančius pirmyn ir atgal. Tada suprato, kad sugriuvus užtvankai išsiliejo upė ir žmonės gelbėjosi kaip įmanydami.

Kunigas pamatė, kad vanduo jau teka gatve. Buvo sunku užgniaužti jį apimančią baimę, bet jis tarė sau: "Aš rengiau pamokslą apie Dievo malonę ir man yra duota galimybė išbandyti tai, apie ką pamokslauju. Tad nebėgsiu su kitais. Pasiliksiu ten, kur stoviu, tikėdamas, kad mane išgelbės Dievo malonė.

Kai vanduo jau siekė langą, pilna žmonių valtis plaukė pro šalį.
-Šok pas mus, tėve, - šaukė jie.
-O ne, vaikai, - ryžtingai atsiliepė šis, - aš tikiu, kad mane išgelbės Dievo malonė.

Vandeniui kylant vis aukščiau tėvui teko kabarotis ant stogo. Netrukus pro šalį plaukė kita valtis, pilna žmonių, skubinusių tėvą jungtis prie jų. Šis vėl atsisakė.

Po kiek laiko teko lipti ant varpinės stogo. Vanduo jau sėmė kelius, kai pareigūnas motorine valtimi atplaukė jo gelbėti.
-Dėkui tau, - ramiai šypsojosi tėvas. - Aš pasitikiu Dievu. Jis jokiu būdu neleis man paskęsti.

O kai jis vis dėlto nuskendo, tai vos patekęs į dangų išsyk ėmė skųstis Dievu:
-Aš tikėjau tavim! Kodėl nieko nedarei, kad mane išgelbėtum?

-Kaip? - nustebo Dievas. -Juk pats matei, kad tavęs gelbėti pasiunčiau net tris valtis.

varlės malda / Anthony de Mello

Atsargiai, atsargiai

Atsargiai, atsargiai

Ketvirtadienis, 25 spalio 2012 05:41

Kunigas pranešė, kad kitą sekmadienį į bažnyčią ateis pats Jėzus Kristus. Jo pamatyti susirinko didžiulė žmonių minia. Kiekvienas tikėjosi pamokslavimo, bet jis tik šypsojosi, vėliau prisistatė ir tarė: "Sveiki". Visi, ypač kunigas, jam siūlė nakvynę, bet jis mandagiai atsisakė. Sakė naktį norįs praleisti bažnyčioje. " Kaip giliamintiška", - pagalvojo kiekvienas.

Iš bažnyčios jis išsliūkino ankstų rytą, dar prieš atsiveriant jos durims. O kunigas bei kiti, savo siaubui, rado bažnyčią išniekintą. Visur ant sienų buvo prirašinėtas vienintelis žodis ATSARGIAI. Nieko bažnyčioje nebuvo pagailėta: nei durų su langais, nei piliorių, nei sakyklos su altoriumi, net Biblijos, kuri buvo palikta atversta. ATSARGIAI. Prikeverzota didelėm ir mažom raidėm, pieštuku ir rašikliu, išpiešta visom įmanomom spalvom. Kur tik užkliūdavo akis, visur galėjai pamatyti žodžius ATSARGIAI, atsargiai, atsargiai, Atsargiai, ATSARGIAI, atsargiai, atsargiai...

Šokas. Susierzinimas. Sumišimas. Susižavėjimas. Siaubas. Ko jie turėtų saugotis? To nebuvo pasakyta. Parašyta tik ATSARGIAI. Iš pradžių jie panoro sunaikinti visus tokio išniekinimo, tokios šventvagystės pėdsakus, bet juos sustabdė mintis, kad tai padarė pats Jėzus.

Dabar vos įžengus į bažnyčią paslaptingas žodis ATSARGIAI užvaldydavo žmonių mintis. Jie pradėjo atsargiau skaityti Šventąjį Raštą ir įsiklausyti į jį be aklo fanatizmo. Jie buvo sąmoningesni mąstydami apie sakramentus, o juos priėmę netapdavo prietaringi. Ir kunigas buvo atsargesnis - stengėsi pernelyg neįtakoti žmonių, nenurodinėti jiems, o jei gali - padėti. Kiekvienas ėmė vengti tokio požiūrio į religiją, kuris neapdairiuosius skatina perdėtai pasitikėti savimi. Jie ėmė atsargiau vykdyti Bažnyčios įsakymus. Gerbdami juos, visada pasigailėdavo silpnesnio. Atsargiau žiūrėjo ir į maldą - taigi daugiau ji netrukdė jiems pasitikėti savo jėgomis. Panašiai elgėsi ir savo supratimo apie Dievą atžvilgiu, todėl galėjo atpažinti jį ir už siaurų savo bažnyčios ribų.

Šį šokiruojantį žodį jie užrašė virš įėjimo į bažnyčią, taigi net naktį važiuodamas pro šalį galėjai jį pamatyti švytintį virš jos įvairiomis neoninėmis šviesomis.

varlės malda / Anthony de Mello