Antradienis, 17 liepos 2012 15:25
Seniai seniai, ankstyvaisiais viduramžiais, popiežių jo patarėjai primygtinai įtikinėjo išvyti iš Romos žydus. "Tai neregėta, - kalbėjo jie, - kad ši tauta gali netrukdoma gyventi pačiame katalikybės centre." Kai iškeldinimo įsakas buvo parašytas, žydus apėmė didžiulė baimė: jie žinojo, kad ir kur eitų, su jais bus elgiamasi tik blogiau nei Romoje. Žydai maldavo popiežių darsyk apgalvoti savo sprendimą. O šis, būdamas nešališkas, jiems kilniai pasiūlė išrinkti vieną iš savųjų diskutuoti su juo be žodžių - pantomima, ir jei jų atstovas laimės, žydai galės pasilikti.
Žydai susirinko svarstyti šio pasiūlymo. Atsisakyti reiškė būti išvarytiems iš Romos, o sutikti - rizikuoti prisišaukti pralaimėjimą: kas gali laimėti debatus, kuriuose popiežius - ir dalyvis, ir teisėjas? Taigi neliko kitos išeities kaip sutikti, tačiau buvo neįmanoma rasti savanorį, kuris norėtų diskutuoti su popiežiumi. Kas pajėgs ant savo pečių užsikrauti visos tautos lemtį?
Netyčia nugirdęs, apie ką kalbama, sinagogos durininkas nuėjo pas vyriausiąjį rabiną ir pasisiūlė debatuose atstovauti savo tautai.
-Durininkas? - apstulbo apie tai išgirdę kiti rabinai. - Kokia kvailystė!
-Bet niekas kitas nepanorėjo, - tarė vyriausiasis rabinas. - Tai arba durininkas, arba debatų nebus.
Taigi durininkas buvo išrinktas diskutuoti su popiežiumi.
Kai atėjo didžioji diena, apsuptas kardinolų popiežius sėdėjo savo soste šv. Petro aikštėje, o šalia susibūrė didžiulė vyskupų, kunigų bei tikinčiųjų minia. Netrukus atvyko nedidelė žydų su savo juodais drabužiais ir dailiomis barzdomis delegacija, kurios centre buvo durininkas.
Popiežius žvilgterėjo į durininką ir debatai prasidėjo. bažnyčios tėvas iškilmingai pakėlė pirštą į dangų. Durininkas nedelsdamas itin pabrėžtinai parodė į žemę.
Popiežių, regis, tai nustebino. Jis su dar didesniu patosu vėl pakėlė pirštą ir ryžtingai jį laikė tiesiai prieš durininko veidą. Durininkas tuojau pat pakėlė tris pirštus ir laikė juos ne mažiau ryžtingai prieš pat popiežių, kuris atrodė apstulbintas šio gesto. Tada popiežius įkišo ranką į kišenę ir ištraukė obuolį. Durininkas nieko nelaukęs įkišo ranką į savo popierinį maišelį ir ištraukė plokščią macą. Tai išvydęs popiežius garsiai prabilo:
-Žydas laimėjo debatus. Todėl įsakymas ištremti yra atšaukiamas.
Žydų vadovai skubiai apsupo durininką ir jį išlydėjo. Apstulbinti kardinolai susibūrė aplink popiežių:
-Kas nutiko, Jūsų Šventenybe? Susimildamas paaiškinkite - mes nespėjome sekti tokio greito puolimo ir atsitraukimo debatuose.
popiežius nusišluostė prakaitą nuo kaktos ir tarė:
-Tas žmogus - talentingas teologas ir debatų meistras. Aš pradėjau keldamas savo ranką į dangų, tuo norėdamas pasakyti, kad visa visata priklauso Dievui. Jis nukreipė savąją žemyn primindamas, kad yra ir pragaras, kuriame karaliauja velnias. Tada aš parodžiau vieną pirštą, tai reiškė, jog Dievas yra vienas. Įsivaizduokite mano sutrikimą, kai jis pakėlė tris pirštus primindamas, kad Dievas vienas, bet trijuose asmenyse, o tai - mūsų Trejybės doktrina! Supratęs, jog neįmanoma pralenkti jo teologinio genialumo, nusprendžiau pakeisti debatų temą. Ištraukiau obuolį užsimindamas, kad yra manančių, jog Žemė - apvali. Jis akimirksniu parodė plokščią neraugintos duonos paplotėlį primindamas, jog, anot Biblijos, Žemė yra plokščia. Tada man jau nieko kito nebeliko, tik pripažinti jo pergalę.
Tuo metu žydai grįžo į sinagogą.
-Kaip tau pavyko? - sumišę jie klausė durininko.
Šis buvo pasipiktinęs:
-Kokie visa tai niekai! Tik paklausykite: pirmiausiai popiežius pakėlė ranką sakydamas, kad visi žydai privalės išsinešdinti iš Romos. Aš bakstelėjau žemyn aiškindamas jam, kad mes nė nepajudėsime iš vietos. tada jis pirštu pagrasino, kad nebūčiau toks akiplėša. O aš jam parodžiau tris pirštus teigdamas, kad jis buvo triskart didesnis akiplėša, kai despotiškai bei savavališkai įsakė mums palikti Romą. Ir paskutinis dalykas: pamatęs jį išsitraukiant savo priešpiečius, aš pasiėmiau savuosius.
varlės malda / Anthony de Mello
