Kaip išsaugoti strėnų raištį
Antradienis, 16 spalio 2012 08:21
Guru nustebino toks spartus jo mokinio dvasinis brendimas, tad jis nusprendė daugiau šio jaunuolio nebemokyti, o leisti jam gyventi savarankiškai mažoje lūšnelėje ant upės kranto.
Ten apsigyvenęs mokinys kiekvieną rytą nusiprausdavo ir pakabindavo savąjį strėnų raištį išdžiūti. Tai ir buvo vienintelis jo turtas! Kartą radęs jį žiurkių sudraskytą į skutus mokinys labai nusiminė, nes jam teko kaimo žmonių prašyti išmaldos kitam. Kai žiurkės pragraužė skyles ir šiame, jis parsivedė į namus katytę. Dabar nebebuvo bėdų su žiurkėmis, tačiau tekdavo ieškoti ne tik maisto sau, bet ir pieno katei.
"Per daug painiavos ir per didelė našta kaimo žmonėms, - pagalvojo mokinys. - Geriau laikysiu karvę."
Kai įsigijo karvę, teko prasimanyti pašaro ir jai. "Lengviau jau būtų čia pat, prie lūšnelės, dirbti žemę", - pagalvojo jis ir pasikvietė į talką darbininkus. Kai vadovavimas jiems ėmė užimti per daug laiko, vedė moterį, kad ši jam pagelbėtų. Taip laikui bėgant jis tapo vienu labiausiai klestinčiu to kaimo vyrų.
Po daugelio metų guru keliavo pro šalį ir nustebo išvydęs puošnius rūmus ten, kur anksčiau stovėjo lūšnelė. Jis paklausė vieno tarnų:
-Ar ne mano mokinys čia gyveno?
Šiam nespėjus atsakyti, ir pats mokinys išėjo apsižvalgyti.
-Ką visa tai reiškia, sūnau? - paklausė guru.
-Jūs nepatikėsite, pone, - tarė vyras, - bet nebuvo jokio kito būdo išsaugoti savo strėnų raištį!
varlės malda / Anthony de Mello
Ten apsigyvenęs mokinys kiekvieną rytą nusiprausdavo ir pakabindavo savąjį strėnų raištį išdžiūti. Tai ir buvo vienintelis jo turtas! Kartą radęs jį žiurkių sudraskytą į skutus mokinys labai nusiminė, nes jam teko kaimo žmonių prašyti išmaldos kitam. Kai žiurkės pragraužė skyles ir šiame, jis parsivedė į namus katytę. Dabar nebebuvo bėdų su žiurkėmis, tačiau tekdavo ieškoti ne tik maisto sau, bet ir pieno katei.
"Per daug painiavos ir per didelė našta kaimo žmonėms, - pagalvojo mokinys. - Geriau laikysiu karvę."
Kai įsigijo karvę, teko prasimanyti pašaro ir jai. "Lengviau jau būtų čia pat, prie lūšnelės, dirbti žemę", - pagalvojo jis ir pasikvietė į talką darbininkus. Kai vadovavimas jiems ėmė užimti per daug laiko, vedė moterį, kad ši jam pagelbėtų. Taip laikui bėgant jis tapo vienu labiausiai klestinčiu to kaimo vyrų.
Po daugelio metų guru keliavo pro šalį ir nustebo išvydęs puošnius rūmus ten, kur anksčiau stovėjo lūšnelė. Jis paklausė vieno tarnų:
-Ar ne mano mokinys čia gyveno?
Šiam nespėjus atsakyti, ir pats mokinys išėjo apsižvalgyti.
-Ką visa tai reiškia, sūnau? - paklausė guru.
-Jūs nepatikėsite, pone, - tarė vyras, - bet nebuvo jokio kito būdo išsaugoti savo strėnų raištį!
varlės malda / Anthony de Mello
