Gerbiamas kunigas pripažįstamas kaltu
Devyniasdešimt dviejų metų kunigą gerbė kiekvienas miestelėnas. Sutikę jį gatvėse žmonės žemai lenkdavosi - tokia nenuginčijama buvo šio šventojo reputacija. Jis buvo ir Rotary klubo narys. Laiku ateidavo į visus klubo susirinkimus ir atsisėsdavo į savo mėgstamą vietą - pačiame kambario kampe.
Vieną dieną kunigas dingo. Jis tarsi ištirpo ore - miestelėnai ieškojo jo kur tik galėjo, bet neaptiko nė menkiausio pėdsako. Tačiau kai kitą mėnesį Rotary klubas susirinko, kunigas , kaip visada, vėl sėdėjo kampe.
-Tėve, sušuko visi, - kur jūs buvote dingęs?
-Kalėjime, - ramiai atsakė šis.
-Kalėjime? Dėl Dievo meilės, jūs negalėtumėte nė musės nuskriausti! Kas gi nutiko?
-Tai ilga istorija, - tarė kunigas, - bet trumpai: nusipirkau bilietą į didmiestį ir perone jau laukiau traukinio, kai prie manęs priėjo gluminančiai graži mergina, įsikibusi į parankę policininkui. Ji nužvelgė mane, grįžtelėjo į policininką ir tarė: "Tai - jis". Teisybę sakant, tai man taip paglostė savimeilę, jog prisipažinau esąs kaltas.
varlės malda / Anthony de Mello
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą