Paleisti šaką

Paleisti šaką

Antradienis, 4 rugsėjo 2012 08:09

Ateistas krito nuo uolos. Risdamasis jis spėjo nusitverti liauno medžio šakos ir pakibo tarp dangaus ir tūkstančio pėdų aukščio uolos papėdės žinodamas, kad taip laikytis tegalės vos keletą mirksnių.

Staiga į galvą jam šovė puiki mintis.
-Dieve! - suriko jis iš visų jėgų.

Tyla! Niekas neatsakė.

-Dieve! - sušuko jis darsyk, - jei tu esi, išgelbėk mane ir aš pasižadu tavim tikėti bei to paties mokyti kitus.

Ir vėl tyla! Staiga iš nuostabos medžio šaka jam vos neišsprūdo iš rankų, kai išgirdo galingą Balsą, ataidintį tarpekliu:

-Visi patekę į bėdą taip sako.

-Ne, Dieve, ne! - maldavo jis, turėdamas jau daugiau vilties. - Aš ne toks kaip kiti. Argi nematai, kad jau pradėjau tikėti, kai savomis ausimis išgirdau tavo balsą. Būtinai turi mane išgelbėti ir aš skelbsiu tavo vardą visuose žemės pakraščiuose.

-Gerai, - atsiliepė Balsas, - išgelbėsiu tave. Paleisk šaką.

-Paleisti šaką? - suriko siaubo apimtas žmogus. - Manai, esu visiškas kvailys?

Sakoma, kai Mozė trenkė savo lazda į Raudonąją jūrą, stebuklas, kurio jis tikėjosi, neįvyko. Tik tada, kai pirmasis vyras pats puolė į jūrą, bangos prasiskyrė, atverdamos žydams kelią sausuma. 

varlės malda / Anthony de Mello