Vienuolis ir paukštis

Vienuolis ir paukštis

Sekmadienis, 8 liepos 2012 08:35

Kartą vienuolis vaikščiojo po vienuolyno sodą ir išgirdo giedantį paukštį.

Akimirksnį kitą klausėsi tarsi apkerėtas ir ūmai suvokė, kad niekada lig šiol nėra iš tikrųjų išgirdęs paukščio giesmės.

Kai giesmė nutrūko, vienuolis atsigręžė vienuolyno link ir, dideliam savo nusivylimui, suvokė, koks jis svetimas savo broliams, o jie - jam.

Pamažėl visiems aiškėjo, kas gi čia įvyko: tas klausymasis buvo toks visa apimantis, jog laikas sustojo, o jų brolis nepastebimai prisilietė prie amžinybės.

Malda tobula,
kai atrandi begalybę.
Begalybę atrandi
per suvokimo aiškumą.
Suvokimas tampa aiškus,
kai jis atsisako
išankstinių nuostatų
ir visų savo pralaimėjimų bei pasiekimų
sureikšminimo.
Tada tai, kas stebuklinga,
tampa matoma ir širdis prisipildo nuostabos.

varlės malda / Anthony de Mello